Suaugę vaikai

„Akiplėša“ pasakos apie dvi paaugles – Kristiną ir Mariją. Mergaitės kilusios iš neturtingų šeimų, tačiau abi turi didelių ambicijų tapti modeliais ir taip ištrūkti iš skurdo. Tai filmas apie tvirtą draugystę, padedančią įveikti gyvenimo iššūkius, apgaulingą mados industrijos, varomos išorinio grožio kulto, žavesį, „gatvės“ vaikus ir jų kasdienį gyvenimą. Turgaus vaizdinys, kuriame visą dieną vyko filmavimai, neatsitiktinis, – tai universali vieta, pasaulis be konkrečių nuorodų „mieste X“, kaip įvardijo režisierė Saulė Bliuvaitė. Regis, filmo stilius turėtų būti realistinis, bet režisierė taip nemano. Ne veltui tarp filmavimo komandos narių – operatorius Vytautas Katkus, mėgstantis eksperimentuoti, jungti realistinius vaizdus su siurrealiais elementais. Žiūrint jo trumpametražius filmus („Uogos“, „Miegamasis rajonas“) apima jausmas, tarsi stebėtum ironišką haliucinaciją, kviečiančią atsitraukti ir į pasaulį pažvelgti ne taip rimtai.

Po pietų pertraukos gaunu kelias minutes pašnekėti su filmo režisiere, tad klausiau, kodėl jos debiuto tema – paauglystė. „Labai norėjau sukurti filmą apie trylikos–keturiolikos metų paaugles, nes man pačiai šis laikotarpis labai įsiminė, atrodo, kad tiek daug dalykų vyksta, esi nei vaikas, nei suaugęs. Norėjau patyrinėti šią tarpinę būseną. O aplinkybės – iš dalies irgi iš mano patirčių. Augau industriniame Kauno rajone, kur buvo ir skurdo, ir kažkokios gąsdinančios tuštumos, nuo kurios norėjosi bėgti. Pasaulyje labai daug coming of age filmų. Tarkim, vienas išvis apie dvi trylikametes paaugles, kurios bastosi po Los Andželo rajonus. Visuose šiuose filmuose atsikartoja tam tikri panašūs elementai, nes paaugliškas maištas visad pasireiškia taip pat: auskarai, cigaretės, alkoholis. Iš pradžių viskas atrodo nauja ir gražu, o po kelių minučių nusibosta, atstumia.“

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė. Teiraujuosi režisierės, ar sunku buvo surasti tinkamas paaugles? „Kai tik pradėjau ieškoti, atrodė, kad bus neįmanoma, nes mano įsitikinimai apie vaidybą buvo stipriai atitrūkę nuo aktorių atrankose dalyvaujančių trylikos–keturiolikos metų mergaičių sugebėjimų. Atranka iš viso truko apie dvejus metus, atsirado man patikusių paauglių ir, jai pasibaigus, dar papildomai organizavau teatrinius užsiėmimus. Labai nustebau, kaip stipriai jie patobulėjo per pusmetį, suprato, kad nereikia nieko vaidinti, o tik būti savimi. Man tai irgi buvo didelė pamoka.“

Po Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ (2019) atėjo laikas scenarijaus bendraautorei Saulei Bliuvaitei sukurti ir savo ilgametražį debiutą. „Akiplėšos“ scenarijų ji pradėjo rašyti prieš ketverius metus.

Šiandienos grafikas – nufilmuoti sceną prie kioskelio, rytinį turgaus šurmulį, krepšinio žaidimą, dar vieną sceną prie kioskelio ir vienu dviračiu važiuojančias Kristiną ir Mariją. Pirmoje scenoje vaikai kioske bando nusipirkti alkoholio. Stebėdama galbūt ketvirto šios scenos rakurso filmavimą, suprantu, kad režisierės aktorinės treniruotės nenuėjo veltui. Žinia, kad dirbti su jaunais žmonėmis nelengva, tačiau šioje kino aikštelėje suaugusiųjų masuotė labiau išsiblaškiusi nei jaunimas. Jų entuziazmas ir optimizmas įveikia nuovargį ir nuobodulį, kurio neįmanoma išvengti ilgomis filmavimo valandomis. Trumpai pakalbinau jaunąsias aktores Vestą ir Ievą: mergaitės rimtai svarsto po mokyklos studijuoti vaidybą.

Kino aikštelėje, be pagrindinių, yra apie trisdešimt papildomų, vadinamosios masuotės aktorių. Daugelis jų iš pažiūros darbininkai, perrengti „gariūnskais“ treningais, bet tarp komandos narių pasklinda juokelis, kad pamestas benamis, reikia skubiai surasti naują. Susidomėjau, kaip aktorių atrankos režisierė Jorė Janavičiūtė surinko tokias neeilines personas. „Sunkiausia buvo surasti tokių vietinių išgeriančių vyrų. Vakar vakare ieškojau aplinkui ir susitariau su dviem, bet nė vienas šiandien neatėjo. Iš pradžių vienas ryte nepakėlė telefono, bet vėliau perskambino ir sakė, kad jį buvo suėmę. Tai taip ir sekėsi, – juokiasi Jorė. – To vietinio gyventojo vis dar trūko, buvo streso, bet tada ėjau ieškoti ir suradau vieną stotelėje. Pakalbinau ir sutiko.“

Ne naujokas filmavo aikštelėje Giedrius Savickas „Akiplėšoje“ vaidins Kristinos tėvą Šarūną. Kažkas iš komandos kviečia kostiumininkę, praneša, kad Savickas atvyko ir reikia jį skubiai aprengti. Vėliau pamatau jį sėdintį ir stebintį kitos scenos filmavimą, kviečiu pasikalbėti. Paprašau trumpai pristatyti savo veikėją. Savickas nedvejodamas atsako: „Labai geras žmogus, – šiek tiek pamąsto, – tik šiaip gyvenime nesusiklostė. Bet suvokdamas, kad nepasisekė jam pačiam, stengiasi, kad taip pat nenutiktų dukrai. Šarūnas nėra vienas iš tų, kurie prasigeria ir pyksta ant viso pasaulio, smurtauja prieš artimuosius. Jo gyvenimo būdas, jį supanti skurdo, svaigalų, smurto aplinka nepaveržė iš jo žmogiškumo. Juk mes, kaip visuomenė, linkę žvelgti į situacijas stereotipiškai, nuteisti žmones, gyvenančius tokioje aplinkoje, manydami, kad jie automatiškai tampa blogi, tačiau tai ne taisyklė, o Šarūnas ne išimtis.“

Lietuvos kino lauke nedaug brendimo filmų. Mes jų lyg ir turime, tačiau amplitudė siaura, jaunuoliams juose sunku atpažinti save. Istoriniame kontekste tai mažoji tremtinė Marija Audriaus Juzėno juostoje „Ekskursantė“ (2013) ir jaunojo Kovo šeimos drama Tomo Vengrio filme „Gimtinė“ (2019), dar archyviniai Arūno Žebriūno ir Algirdo Aramino filmai. O kur šiandienos jaunų žmonių gyvenimai, jų kasdieniai smulkūs atradimai, tarsi nereikšmingi pokalbiai, didelės svajonės ir maištingos sielos? Į galvą ateina nebent Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2015). Ją ruošiasi papildyti Saulės Bliuvaitės debiutas „Akiplėša“, Lietuvos kino teatruose pasirodysiantis 2024 m. rudenį ar 2025 m. pavasarį.