Tikras detektyvas (True Detective)

Moterys ledynuose


Sumanymo autorė Issa López

Vaidina Jodie Foster, Kali Reis, Fiona Shaw, Finn Bennett, Isabella Star LaBlanc, John Hawkes, Christopher Eccleston

2024, JAV, HBO


2014 m. pasirodęs pirmasis „Tikro detektyvo“ sezonas jau įėjo į kino istoriją. Serialo kūrėjas ir pirmųjų trijų sezonų scenarijaus autorius Nicas Pizzolatto žiūrovui pasiūlė ne tik naują tradicinio detektyvo tropą, bet ir kitą TV ekrano kokybę, kur viskas – nuo vaidybos (Matthew McConaughey tai buvo papildomas tramplinas į sėkmę) ir su vidiniais demonais kovojančių personažų iki pasakojimo struktūros, scenografijos ir montažo – veikė kaip vientisas kūrinys. Labiau būdingas kino, o ne televizijos ekranams. Pirmojo sezono sėkmės nesugebėjo pakartoti net pats Pizzolatto (manau, prie to prisidėjo tik pirmąjį sezoną režisavęs Cary Joji Fukunaga). Tada penkerius metus truko tyla. Kol praėjus dar penkeriems HBO pristatė ketvirtąjį serialo sezoną „Tikras detektyvas: naktinė šalis“. Šį kartą – su nauja kūrybine komanda: scenarijų rašė ir visas serijas režisavo meksikietė Issa López.

 

Tarsi bandant užmegzti ryšį su pirmuoju sezonu, naujajame taip pat nuskamba frazė „laikas yra apskritas ratas“, yra ir kitų gerbėjams atpažįstamų užuominų – spiralės simbolis, nuorodos į geltonąjį karalių ar detektyvo Rastino Koulo tėvą. Ar tai reiškia, kad naujojo sezono kūrėja grįžo į pradžią? Ne visai.

 

Mažame Eniso miestelyje iš Tsalalo mokslinių tyrimų centro (niekas nežino, kas jame tiriama) dingsta aštuoni jame dirbę mokslininkai. Vėliau septyni iš jų, nuogi ir sušalę į vientisą ledo gabalą, surandami tarp ledynų. Bylos imasi vietos policijos viršininkė Lisa Denvers (Jodie Foster) ir jauna patrulė Evangelina Navaro (Kali Reis). Tyrimas jas privers ne tik atsiversti seną, anksčiau neišaiškintą bylą, bet ir pažvelgti į savo vidines traumas.

 

Sunku atsikratyti įspūdžio, kad pirmąjį sezoną López apverčia aukštyn kojomis. Iš Luizianos perkelia serialo veiksmą į Aliaską, saulėtas dienas keičia naktis, du detektyvus vyrus pakeičia moterimis, o nusikaltimo aukomis tampa nebe jaunos merginos, o subrendę vyrai. Keičiama net ir įžanginė serialo daina – dabar ją atlieka Billie Eilish. 

 

Feminizmo seriale išties netrūksta – vietinių moterų bendruomenė reikšmingą vaidmenį atlieka ir sezono finale. Filmo herojės detektyvės – stiprios ir neatitinkančios stereotipinio jausmingos, pažeidžiamos moters įvaizdžio. Jos turi bėdų dėl šeimos, motinystės, alkoholio, yra šiurkščios ir geba apsiginti. Foster čia puikiai kuria ne itin simpatišką (ir tuo įdomią) antiheroję, kuri pykdo vietinių vyrų žmonas. Darbe dauguma kolegų vyrų jos taip pat negali pakęsti dėl nesukalbamo charakterio, bet panašu, kad tai vienintelis būdas išlaikyti galios poziciją patriarchalinėje struktūroje.

 

Svarbiu veikėju tampa erdvė – ji suteikia sezonui nemažai žavesio ir kartais yra iškalbingesnė nei personažų istorijos. Kadre – ilga poliarinė naktis, kur tamsa – lyg blogio karalystė. Čia baugu ir šalta. Vykusiai panaudotas apšvietimas – tamsą kiek prasklaido lempos namuose, gatvių ir automobilių žibintai. Tačiau ten, kur šviesa nebepasiekia, plyti juoda tuštuma, tarsi apmiręs miestelis nebeturėtų jokio ryšio su aplinkiniu pasauliu. Motyvuotai į pasakojimą įsipina vietinės mitologijos elementai, ir izoliuota erdvė įgauna misticizmo ir siaubo atspalvį.

 

Subtilūs antgamtiški motyvai buvo nesvetimi ir pirmajam sezonui. Tačiau šį kartą López įžengia į gryno siaubo teritoriją su per radiją pasigirstančiais demoniškais balsais ir iš kito pasaulio žinutę nešančiais sušalusiais zombiais, o detektyvė Navaro regi vizijas. Galbūt tai tik miestelio gyventojų haliucinacijos dėl milžiniškos taršos, tačiau apie jų priežastis paliekama spręsti žiūrovui.

 

Nuo pirmųjų serijų transliuojamos žinutės apie miestelį tuoj ištiksiančią ekologinę katastrofą – vanduo tampa juodas ir netinkamas vartoti, o vietiniai gyventojai ima burtis į grupes ir streikuoti prieš kasybos įmonę, todėl anksti pasidaro aišku, kas yra pagrindinis sezono antagonistas. Pasirinkusi skirtingus tipažus – baltąją atvykėlę Denvers ir vietinio kraujo turinčią, bet ryšį su savo bendruomene praradusią Navaro – režisierė stengiasi pabrėžti skirtumus tarp dviejų kultūrų, (ne)galinčių sugyventi tarpusavyje. Tačiau slystant paviršiniais konfliktais tai tampa karikatūriška tema apie vienovę su gamta atradusius vietinius ir kapitalistus baltuosius.

 

Sezono kūrėja stengiasi pakalbėti apie viską – aplinkosaugą, korporacijų gobšumą, prietarus ir legendas, vietinių gyventojų išnaudojimą, socioekonominius ir demografinius klausimus, detektyvių praeitį ir šeiminius konfliktus. Temos tampa paviršutiniškos, dauguma kylančių klausimų lieka neatsakyti net finalinėje ilgesnės trukmės serijoje, nuolat pasirodančios spiralės taip niekur ir nenuveda. Kaltas ir netolygus tempas – pirmoje serijoje užsižaidus su vietinėmis provincijos peripetijomis, paskutinėse serijose per įvykius jau lekiama strimgalviais.

 

Akivaizdu, kad López yra „Tikro detektyvo“ gerbėja – galbūt todėl jai pristinga originalumo, sunku atsiplėšti nuo kartelę labai aukštai iškėlusio pirmtako. Sezoną verta žiūrėti dėl puikių aktorių ir amžinų klausimų apie tamsą, tūnančią kiekviename. Dėl vis grėsmingesnio ir vis labiau artėjančio blogio, kurį (kol kas) pavyksta nugalėti ir taip išsklaidyti amžinybe virtusią naktį. Ir stiprių moterų, apsuptų ledynų. Bet kažin ar jis įeis į istoriją.