Riplis (Ripley)

  Tomą Riplį sutinkame Niujorke, skurdžiame komunaliniame bute. Pragyvenimui Riplis užsidirba smulkiomis apgavystėmis, viliodamas svetimus pinigus, klastodamas neapmokėtas suteiktų paslaugų sąskaitas. Vieną dieną Riplis susiduria su turtingu verslininku Herbertu Grynlifu – jis Tomą palaiko savo sūnaus Ričardo, arba tiesiog Dikio, studijų laikų draugu. Šiuo metu Dikis nerūpestingai gyvena Italijoje švaistydamas tėvo turtą, todėl Riplis gauna užduotį sugrąžinti sūnų paklydėlį namo. Riplis išvyksta į Atranį – kurortinį miestelį, kuriame apsistojęs Dikis su mylimąja Mardže. Prieš talentingo sukčiaus Riplio akis atsiveria naujo (nors ir svetimo) gyvenimo perspektyva.

  Aktorius Andrew Scottas sukuria vieną sudėtingiausių personažų. Jis paremtas paradoksu – turi nekelti jokių simpatijų žiūrovui, tačiau priversti jaudintis, kai Ripliui ims grėsti apgavysčių išaiškinimas (o subtilaus ėjimo peilio ašmenimis seriale pakanka). Scotto Riplis atpalaiduojamas nuo homoerotiškos romantikos, jaučiamos kaltės ar pasiklydimo savyje, galinčių sukelti atjautą – visko, ką galėjome matyti anksčiau kine sukurtose Riplio versijose. Jis – tikrasis antiherojus, tačiau ne charizmatiškas, kaip „Šerloko“ seriale Scotto vaidintas Moriartis. Riplis – šaltu apskaičiavimu, o ne emocijomis besiremianti vidutinybė. Jis kalba mažai, o ir jo žodžiai dažnai beprasmiški, todėl aktoriaus įrankis – jo mikroišraiškos: akies trūkčiojimas, kuklus šypsnis, pasakantys daugiau nei kalba. Už jo nuolankumo ir mandagumo slepiasi tuščias žvilgsnis – šis dažnai skrodžia erdvę. Riplis nuolat alkanas – pinigų, statuso, vardo. Vienintelis jo tikslas – kopti aukštyn socialiniais laiptais, o vidinis konfliktas kyla ne dėl prabudusio sąžinės ar kaltės jausmo. Riplį žeidžia prigimtinis negalėjimas priklausyti tam socialiniam sluoksniui, apie kurį visada svajojo. Jis mažai apsiskaitęs, stokojantis išsilavinimo, neturintis rafinuoto skonio – jau pirmoje serijoje jis išsirenka siaubingą chalatą, kurio neskoningumą jam prikiša du nesusiję žmonės.

  Nors Riplis – antipatiška asmenybė, jį supantys personažai taip pat nesukels gailesčio. Pasipūtėlis Dikis, neturintis jokio talento, bet nuolat keičiantis pomėgius, nevertina turimo statuso teikiamų privilegijų. O jo mylimoji Mardžė susiruošia rašyti knygą apie vietą, kurioje tėra tik dar viena turistė. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl iš visų filmo personažų Riplio likimas galų gale rūpės labiausiai.

  Nors visas „Riplio“ pasaulis nespalvotas, pirmosios scenos gana šviesios. Viskas ima keistis, kai pradeda ryškėti tikroji Riplio prigimtis ir užmojai. Vos Riplis atvyksta į saulėtą Atranį, jį apniaukia šešėliai, atsiranda vis daugiau film noir bruožų, atliepiančių ir laikotarpį (veiksmas vyksta XX a. 7-ajame dešimtmetyje), ir brutalią istoriją. Žaidimas šviesa ir tamsa čia tampa toks pat svarbus, kaip ir Caravaggio paveiksluose – ne veltui dailininkas seriale minimas ir studijuojamas tol, kol tampa ir paties Riplio alter ego (jam skirta ir viena prastesnių finalinių scenų).

  Režisierius ir scenarijaus autorius Stevenas Zaillianas apsėstas detalių ir ritualizuotos rutinos, kuri dusina, – nuolatinio keliavimo traukiniais, laivais, automobiliais, valtimis, apsistojimų viešbučiuose, biurokratinių viražų bankuose ir nesibaigiančio laiškų rašymo. Tai kuria „Riplio“ pasaulio – beviltiško, tuščio, organizuoto ir kartu neracionalaus (nes kelionės ir laiškai niekur nenuveda) – visumą. Vis kartojamas laiptų motyvas – jais judama pirmyn ir atgal, jie painūs, klaidinantys ir niekada nesibaigia – seriale jie veikia kaip užuomina į paties Riplio sumišusią psichiką. Riplį lydi ir veidrodžiai – jie yra visur, ir vis žvelgdamas į juos jis perkuria save iš naujo. Operatoriaus Roberto Elswito (nufilmavusio ne vieną Paulo Thomo Andersono filmą) kadrai dažnai primena paveikslus, norisi prie jų sustoti ir jais gėrėtis. Mizanscenos nugludintos, daug dėmesio skiriama detalėms – svetimų batų apsiavimui, cigaretės prisidegimui, lagamino turinio iškraustymui. Kadrai griežtai struktūruoti, apriboti, dirbtini – visai kaip Riplio kuriama tapatybė. Dažnai kamera iš tolo stebi serialo personažus – iš už kampo, pro pravertas duris, tarsi slepiantis. Tai paranojos kupinas žvilgsnis, kuriuo į pasaulį žvelgia Riplis. Nuolatinę baimę dar labiau išryškina tyla.

  „Riplis“ nėra tipiškas trileris. Nusikaltimų scenos brutalios, o kartais – tiesiog groteskiškos (kaip kad atsikratymo Dikiu ir valtimi scena). Tačiau serialo kūrėjui už nusikaltimą gerokai svarbiau nusikaltėlio minties eiga – panika (ne kaltės, o baimės būti pagautam ir netekti komforto), pasišlykštėjimas svetimu kūnu, šaltas apskaičiavimas atsikratant įkalčiais. Be žodžių, vien sekant personažą, stebint jo veidą, Riplio galvoje vykstantys procesai atskleidžiami matematiškai tiksliai. „Riplis“ – nespalvotas, lėtas, šaltas, atstumiantis nuo pirmųjų minučių, kai makabriškoje scenoje laiptais žemyn tempiamas lavonas, o jo galva daužosi į kiekvieną pakopą. Gerai žinomą istoriją (juk daugelis yra matę Minghellos ekranizaciją) režisierius pasakoja naujai, gebėdamas išlaikyti įtampą ir intrigą. Nors Zaillianas nestokoja subtilaus humoro primindamas, kad ne į viską reikia žiūrėti rimtai, tai – tamsiausia „Talentingojo pono Riplio“ versija, svaiginanti savo estetika ir siaubu.