Trijų kūnų problema (3 Body Problem)

  Žmonijos noro išlikti gijos veda prie vadinamosios Planetos gynybos tarybos vadovo Tomo Veido (Liam Cunningham). Prieš žmones (arba už ateivius) nusiteikusi frakcija, įkvėpta 1968 m. hipių dvasios, telkiasi aplink milijardų paveldėtoją Maiką Evansą (Jonathan Pryce), kuris iš aplinkosaugos aktyvisto tapo mizantropu ir suvienijo ateivių šalininkus į kvazireliginę bendruomenę, ir kinų fizikę Ye Vendži (Rosalind Chao). Būtent ji, viskuo nusivylusi kultūrinės revoliucijos įkarštyje, ir pasiuntė žinutę į kosmosą. Ye Vendži įsitikinusi, kad žmonija nebesugeba pati išspręsti savo problemų: jai reikia svetimos jėgos įsikišimo.

  Tačiau tikrąjį serialo centrą sudaro tie, kurie stovi tarp šių dviejų grupuočių ir tiesiogiai susiduria su ateivių invazija. Serialo kūrėjams Davidui Benioffui, D. B. Weissui ir Alexanderiui Woo šie veikėjai – tai ne introvertiški, mąslūs kinų mokslininkai, įstrigę mokslinių tyrimų ar privataus sektoriaus struktūrose ir nevalingai įsipainioję į politinius planus. Tai šaunūs postdoktorantai: Džekas Ronis (John Bradley), turtingas moksliukas, mėgstantis brangų alkoholį ne mažiau nei „Žvaigždžių karus“, jo draugas Vilas Dauningas (Alex Sharp), susidūręs su laikinumo tragedija net ir be pasaulio pabaigos, ir Ogi Salazar (Eiza González), taikomosios fizikos šviesulys, seriale pasirodanti ir kaip geniali technologė, ir kaip atitinkamus drabužius vilkintis supermodelis.

  Šioje kompanijoje – ir ne mažiau talentingas kolega Solas Diurandas (Jovan Adepo), kuriam hedonizmas imponuoja šiek tiek labiau nei mokslas, ir galiausiai jo kolegė fizikė teoretikė Džin Čeng (Jess Hong) – jai tenka gelbėti pasaulį ir kartu nutiesti tiltą tarp kultūrų, kurias serialas sujungia taip, kad atitiktų laiko dvasią ir masinį skonį. Jiems visiems tenka įdomus vaidmuo laukiant artėjančios pasaulio pabaigos tolimoje ateityje – ateiviams prireiks maždaug 400 metų, kad pasiektų Žemę.

  Tačiau invazija prasideda gerokai anksčiau. Ją pradeda garsių mokslininkų savižudybių serija. Netrukus nė vienas mokslo elito atliekamas tyrimas nebeturės jokios prasmės. Dalelių greitintuvai visame pasaulyje rodo tuos pačius beprasmiškus eksperimentų rezultatus. Eksperimentai nebeįmanomi, fizika tiesiog nebeturi pagrindo. Mat vienas iš ateivių tikslų – sunaikinti mokslą, kad šis nepasiektų jų lygio.

  Nepaisant to, „Trijų kūno problema“ vystosi kaip mokslinės fantastikos trileris, nenorintis visiškai prarasti žemės po kojomis. Fizika staiga gali netekti prasmės, o žmonijai grėsti išnykimas, tačiau su alumi vietiniame bare, viskiu paplūdimyje ir bendrais pagirių pusryčiais pasaulis išlieka gana pažįstamas ir neleidžia mums visiškai sutrikti. Benioffas, Weissas ir Woo išlaiko pasaulį mažą ir neperkrautą, paaukodami Liu Cixino gigantomaniją dėl gero gėrimo ir malonaus supaprastinimo.

  Pats mokslas, tarsi turintis būti serialo centre, pasitraukia į antrą planą, kad užleistų vietą reginiui, pavyzdžiui, scenose, kuriose rodoma elementarioji dalelė, galinti išsiskleisti į pasaulinį superkompiuterį nuo žmonijos paslėptuose matmenyse; arba serijoje, kur nematomi mažyčiai nanopluoštai vienodai lengvai pjausto žmones ir metalą; dar daugiau laiko skiriama futuristiniam virtualios realybės žaidimui, kuriame slypi ateivių civilizacijos paslaptys. Akivaizdu, kad būtent šioms scenoms kūrėjai skyrė daugiau dėmesio ir biudžeto nei įvykiams, kurie iš tikrųjų turėtų suteikti serialui svorio.