Viena diena pakeliui į rytojų

 Sužinau, kad tikrovėje vykusi renovacija ir įkvėpė filmo režisierę bei scenarijaus autorę (jau pažįstamą kaip trumpametražių filmų „Plaukikė“, „Namo“, „Paskutinis skambutis“ autorę, pelniusią „Sidabrinę gervę“). „Kai renovavo mano namą, negalėjau susikalbėti su statybininkais, kurie dirbo už mano lango, iš to ir kilo filmo idėja. Man tiesiog natūraliai kilo mintis, kad renovacija gali būti žmonių santykių metafora“, – sako ji. Vėliau idėja išsirutuliojo į konkretesnį scenarijų: Ilonos (Žygimantė Elena Jakštaitė), Mato (Šarūnas Zenkevičius) ir Olego (Roman Lutskyi) dramą. 

  Ta anksčiau kilusi mintis apie renovaciją kaip savotišką langą į šviesesnį rytojų vis dar atrodo labai patetiška, tačiau man antrindamas Šarūnas Zenkevičius ją supaprastina ir sukonkretina: „Renovacija man asocijuojasi su išsigryninimu, – sako jis. – Ir kine, ir gyvenime.“ Tad keliauju į „Renovacijos“ filmavimo aikštelę, nekantraudama sužinoti, kaip renovaciją išgyvena kiti filmo kūrėjai.

 Tikrovės virsmą fikcija stebiu ankštame Žirmūnų devynaukščio bute. Pagal scenarijų, į šiuolaikiškai atnaujintą sovietinį butą atsikrausto trisdešimtmečių pora Ilona ir Matas. Juos netikėtai užklumpa namo renovacija, kuri išjudina ir asmenines, ir jųdviejų santykių problemas.

  Esame penktame aukšte, su režisiere ir jos komanda romantiškai susiglaudę vonios kambaryje. Ekrane stebime filmavimą: Ilona susipažino su buto balkone dirbančiu ukrainiečiu Olegu, tai jau antras jų susitikimas. Aštuntoji filmavimo diena, iš viso jų devyniolika, tad filmavimo procesas pusiaukelėje. Kalbėtis filmavimo aikštelėje nėra nei erdvės, nei laiko, tad per pietų pertrauką einame į kiemą, kur įsikūrusi grimerinė ir improvizuota valgykla. Laiptais leidžiamės kuo tyliau, liftu nesinaudojame, nes nenorime trikdyti namo gyventojų ramybės. Vis dėlto smalsūs sutiktų kaimynų žvilgsniai byloja, kad filmavimo darbai neliko nepastebėti. „Laba diena, kada gi bus tas filmas?“ – šypsodama klausia viena moteris. „Kiemo bendruomenė labai įsitraukusi“, – pakomentuoja filmo gamybos vadovė Migla Butkutė ir rodo į gretimą namą dešinėje, kurio bute įsikūrė kostiuminė, ir į namą kairėje, kur filmuojamos kai kurios kitos filmo scenos.

  Smagiai pietų pertraukai persiritus į antrą pusę, skubu paklausti filme vaidinančių aktorių, kaip jie jaučiasi, kaip sekasi susigyventi su savo personažais. „Kuriame nors etape visada kyla konfliktas su personažu, šįsyk ne išimtis, – sako Žygimantė. – Bet tikriausiai tai gerai, tuomet atsiveria gilesni personažo sluoksniai.“ Matą vaidinantis Šarūnas prisipažįsta, kad keletą pamainų kankino nerimas, tačiau vėliau jis išgaravo. To paties paklaustas Romanas šypsosi: „Klausi manęs ar Olego? Vaidinti Olegą lengva, nes mano tėtis buvo statybininkas. Visi šie įrankiai ir darbai man gerai pažįstami, galėčiau ir pats renovuoti namą. Pažįstu ir emigrantų iš Ukrainos psichologiją, žinau, apie ką jie kalbasi, kuo domisi, kokios jų problemos, džiaugsmai.“

  Autentikos į filmą įneša ne tik Romano asmeninė patirtis – antraplanius vaidmenis kuria ukrainiečiai ir baltarusiai. „Labai norėjosi tikroviškumo, ypač dėl kalbos. Man atrodo, kad skirtingomis kalbomis kalbantys rytų europiečiai perteikia įvairialypį Vilniaus paveikslą – juk mes visi čia kartu gyvenam“, – sako filmo režisierė ir priduria, kad jai svarbu parodyti Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių ir baltarusių problemas bei atspindėti karo Ukrainoje tematiką.

  „Kaip keitėsi prieš penkerius metus pradėtas rašyti filmo scenarijus ir kaip jį paveikė karas?“ – klausiu Gabrielės. „Filmo veikėjas ukrainietis statybininkas scenarijuje buvo nuo pat pradžių, karas tik privertė jo išgyvenimus artikuliuoti ryškiau. Kažkiek improvizuojam, bet iš esmės scenarijus nesikeičia.“ Sužinau, kad „Renovacija“ filmuojama ant juostos. Jos kiekis filmo kūrėjus riboja, nes nėra galimybės daryti daug dublių, tad pasiruošimo etapas režisierei repetuojant su aktoriais ir kalbantis su operatoriumi buvo ilgas. Jakštaitė sako, kad tai buvo labai naudinga, nes suartino kūrybinę komandą, nugludino ne tik scenarijų, bet ir personažų santykius.

  Operatoriaus Vytauto Katkaus klausiu, ar susiduria su sunkumais. Iššūkių daug – sunku tilpti komandai nedideliame bute, išnaudoti erdvę įtaigiai atskleidžiant filmo scenarijų. „Mes su Gabriele pažįstami seniai, nuo paauglystės, esu jos filmuose dirbęs anksčiau, kaip kameros asistentas. Čia mūsų pirmas bendras režisierės ir operatoriaus darbas. Jam ruošėmės ketverius metus, iš lėto, galvojome, kaip visos scenos turi atrodyti vizualiai“, – pasakoja Katkus. Su Gabriele anksčiau jau dirbo ir Zenkevičius, jam labai imponuoja Gabrielės nuoširdumas ir istorijos, kurias ji nori pasakoti. Manau, kad „Renovacija“ – kol kas geriausias jos parašytas scenarijus“, – sako Šarūnas.

  „Tad apie ką gi šis filmas?“ – klausiu galiausiai. „Norėjau kurti filmą apie tai, ką pažįstu geriausiai – apie savo kartą; apie tai, kaip mūsų vaikystės patirtys ir santykiai su tėvais veikia mūsų santykius su partneriais. Man įdomu atskleisti, kaip šiuolaikinis žmogus jaučiasi dabar, per santykius susidurdamas su sovietinėmis traumomis ir jas įveikdamas“, – sako režisierė. Dar priduria, kad jai labai patiko kontrastas tarp renovuoto sovietinio buto ir namo išorės: „Taip atsiranda dar vienas sluoksnis – savotiškas nesutapimas tarp to, kas yra viduje, ir to, kas išorėje.“

  Jakštaitė įžvelgia dar vieną sluoksnį. „Vis labiau jaučiu, kad filme atsiskleidžia vyriškumo ir moteriškumo, santykių tarp vyrų ir moterų krizė. Man atrodo, kad abi pusės šiandien sunkiai randa būdus, kaip būti vienam su kitu“, – svarsto ji ir priduria, kad tiesiogiai ar netiesiogiai jaunąją kartą veikia dar sovietmečiu susiformavusios klišės ir šablonai apie tarpusavio santykius. „Mus veikia tėvų patirtys, naujos feminizmo bangos... Kol mes, trisdešimtmečiai, augome ir brendome, daug kas keitėsi – kartu su atsiradusia laisve pasikeitė šeimos paskirtis, samprata. Mes esame be galo sutrikę: balsų, siūlančių pasirinkimus, labai daug“, – sako aktorė.

  Mintimis apie kuriamą veikėją dalijasi ir Zenkevičius: „Matas nori kurti ateitį su savo mergina Ilona. Jis, gal iš nepatyrimo ar idiliškai įsivaizduodamas gražius santykius, kiek išsižada savęs ir pernelyg ignoruoja gana akivaizdžius signalus, kad ne viskas yra gerai ar taip, kaip jis norėtų.“

  Mano diena „Renovacijos“ filmavimo aikštelėje baigiasi. Ji buvo įdomi ir prasminga: būsimo filmo idėja davė daug peno apmąstymams apie nesustojantį gyvenimo ciklą, nuolatinį atsinaujinimą, jo būtinybę ir kitus dalykus, kurie šįkart tegu lieka „už kadro“. Dabar jau laukiu ne tik savo namo renovacijos pabaigos, bet ir filmo – smalsu, kokios dar mintys kils man ir filmo kūrėjams, narpliojantiems Ilonos ir Mato santykius, ir kaip vis dėlto baigsis jų meilės istorija.