Šiogūnas (Shogun)

Vis dėlto dviejų civilizacijų kolizija ir paslaptinga viduramžių Japonija net po keturių dešimtmečių yra intriguojančios temos. Regis, šią perspektyvą įžvelgė naujo serialo sumanytojai Rachel Kondo ir Justinas Marksas.

Dešimties serijų „Šiogūnas“ nukelia į 1600-uosius. Miršta Japonijos imperatorius ir palieka mažametį įpėdinį, dar per jauną atlikti savo pareigas. Kol jis sulauks tinkamo amžiaus, šalies valdymas patikimas penkių daimio – pačių įtakingiausių feodalinės Japonijos didikų – tarybai. Ambicijos netrunka paimti viršų, ir taryboje prasideda kova dėl šiogūno – vienintelio Japonijos de facto valdytojo – titulo. Tuo tarpu prie Japonijos krantų priplaukia laivas „Erasmus“ su ligų ir bado nustekenta olandų įgula ir anglu kapitonu Džonu Blektornu (Cosmo Jarvis). Jų tikslas – nurungti katalikus portugalus, vienintelius vakariečius, užmezgusius prekybinius ryšius su Japonija. Atvykėliai atsiduria nepažįstamo krašto tamsoje. Padedant vertėjai Mariko (Anna Sawai), Blektorno ir vieno iš daimio, Toranagos (Hiroyuki Sanada), likimai susipina. Anglas laimi Toranagos simpatijas, tačiau tai jį įtraukia į pavojingą valdžios žaidimą.

„Šiogūnas“ laisvai paremtas tikrais istoriniais įvykiais, o dalis personažų turi realius prototipus (pavyzdžiui, keliautojo Williamo Adamso, kuris Japonijoje tapo samurajumi). Vis dėlto istorinis tikslumas serialo kūrėjams nėra svarbus. Jiems rūpi atmosfera, kultūrinis ir politinis neramumų draskomos Japonijos fonas, ir laikas, kai niekas nežinojo, ką šaliai atneš naujas amžius. 

Japonija naujajame seriale matoma Blektorno akimis. Jis naivokas, sutrikęs, tapęs įrankiu politinėse intrigose. Nuo pirmų minučių žiūrovas įtraukiamas į pasaulį, kuris jam toks pat svetimas, kaip ir Blektornui. Japonai Blektorną pramina anjin – laivavedžiu. Žiūrovui jis simboliškai tampa gidu po svetimą kraštą. Seriale naudojama kalba yra svarbi šio potyrio dalis. Dažniausiai kalbama japoniškai, angliškai – tik tada, kai filmo personažai turėtų bendrauti portugališkai. Tad žiūrovai turi skaityti titrus. Taip per nesuprantamą kalbą su svetima kultūra susiduria ir Blektornas, ir žiūrovai.

Tai lėtas serialas, po truputį kuriantis pasaulį su jo savitomis taisyklėmis, kultūra, atmosfera. Tačiau jo lėtumas apgaulingas. Už kiekvieno žodžio, taktiško kreipinio, arbatos gėrimo ceremonijos gali slypėti pavojus ir manipuliacija. Konfliktų netrūksta ne tik tarp japonų, jų klanų ir lojalių (arba visai ne) vasalų – kai vieni, vedami garbės ir pareigos jausmo, savo vadui lieka ištikimi iki mirties, kiti žaidžia keliomis kryptimis, tikėdamiesi atsidurti tarp laimėtojų. Nemažiau intrigų ir tarp skirtingų tikslų ir konfesijų europiečių. 

„Šiogūno“ personažai daugiasluoksniai, turintys ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Paslaptingasis Toranaga nesiekia absoliučios valdžios, tačiau nesileis įspraudžiamas į kampą: siekdamas išlikti manipuliuos kitais taip meistriškai, kad jie patys to nesupras. Išsišokėlis stačiokas Blektornas, nors ir geros širdies, į Japoniją visgi neatvyko tik kaip taikus prekybininkas. Ir Mariko scenarijuje atsirado ne tik dėl meilės istorijos – už ramios, nieko nesakančios išorės slypi keršto planai. Svarbūs ne tik protagonistai – gylio netrūksta net ir trumpai pasirodantiems antraplaniams personažams.

Tai vienas tų serialų, kuriuo galima mėgautis. Komplikuotas siužetas, painios intrigos, begalės faktų, net ir subtitrai reikalauja dėmesio, jei nori suprasti, kas vyksta. Jo nepažiūrėsi paskubomis ar mažame ekrane. Žiūrėjimo malonumą suteikia ir įstabi scenografija – miestai, interjerai, kostiumai, šokį primenančios kovos – visuma nugludinta iki detalių.

„Šiogūnas“ turi viską, ko reikia, kad įtrauktų net ir tą, kuriam serialo tema lyg ir nėra įdomi. Jis jungia politiką, kultūrą ir istoriją, siūlo intrigą, humorą, romaną ir dramą, panardina į savo pasaulį ir nesiliauja stebinti iki pat pabaigos. Anonsuojamas ir antras serialo sezonas. Tikėkimės, kad bus neprastesnis.