Asura (Asura no Gotoku)

Serialo formatas Kore-edai – ne naujiena, mat dar 2012-aisiais režisierius sukūrė TV serialą „Sugrįžimas namo“ („Going My Home“), kuris, deja, Lietuvoje nebuvo parodytas. Maža to, kūrėjas yra prisipažinęs, kad jo kiną įkvėpė praėjusio amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių „namų dramos“, kurias žiūrėdavo su mama. Taigi neatsitiktinai „Asura“ yra Japonijoje garsaus 8-ojo dešimtmečio serialo „Kaip Asura“ (1979) perdirbinys ar, veikiau, adaptacija šiuolaikiniam žiūrovui. Su naujuoju projektu Kore-eda norėjo pagerbti japonų rašytoją ir scenaristę Kuniko Mukôdą, pagal kurios romaną ir sukurtas ankstesnis serialas.

„Asuros“ veiksmas nukelia į tuos pačius 1979-uosius. Drama prasideda iškart – jauniausia ir droviausia iš keturių seserų, bibliotekininkė Takiko (Yû Aoi) sužino, kad jos tėvas apgaudinėja motiną su gerokai jaunesne moterimi, maža to, ši turi sūnų... Apskambinusi visas seseris, mergina jas pasikviečia vakarienės, nes norinti pranešti kažkokią grėsmingą žinią. Sužinojusios naujieną, kitos seserys lyg ir sutrinka, lyg ir pasibaisi, bet kartu ir pasijuokia, taip leisdamos suprasti, kad iš vyrų nieko geresnio tikėtis ir nereikia. 

Humoras lydi visą serialą, nors kalbama apie rimtus bei skaudžius dalykus. Atspirties tašku tapus pusamžio tėvo neištikimybei, kiekviena sesuo skirtingai gyvena su šia mintimi, vis vengdamos pasakyti tiesą motinai. Juo labiau kad nė vienos santykiai (šeiminiai ar romantiški) nėra tobuli. Jaunėlei Takiko sunku pasitikėti bet kokiu vyru, įskaitant ir kuklumo įsikūnijimą Kacumatą, privatų detektyvą, kurį ji ir pasamdė, kad išaiškintų tėvo paslaptis. Vyriausioji Cunako (Rie Miyazawa) po vyro mirties pati užmezgusi romaną su vedusiu vyru, tad jai sunku apsispręsti, kieno pusę palaiko – tėvo ar motinos. Trečioji Sakiko (Suzu Hirose) – šeimos maištininkė, iš neištikimybės nedaranti didelės dramos, o dviejų vaikų motina Makiko (Machiko Ono) ir taip nuolat įtarinėja savo vyrą miegant su sekretore. 

Serialo formatas suteikia Kore-edai galimybę išryškinti skirtingas seserų Takezavų asmenybes, tad žiūrint vis kitą seriją žiūrovas užmezga su jomis ryšį, džiaugiasi pakilimais, liūdi dėl nuosmukių. Būtent per seserų santykius, ar jos garsiai ginčytųsi, šaipytųsi, ar viena kitą guostų, išryškėja Kore-edai taip būdinga empatija žmogui. Sutelkdamas dėmesį į skirtingus seserų požiūrius ir charakterius, režisierius pateikia įdomų to laikotarpio Japonijos kultūrinį ir socialinį peizažą, tačiau kartu tarytum teigia, kad šiandien situacija kone tokia pat konservatyvi lyties atžvilgiu. Seriale nesigilinama, ar vyrai šioje istorijoje teisūs, ar ne, nes pasakojimas ne apie juos – jis apie moteris, kurios yra tarsi asuros (dievybės), galinčios būti daug kuo. 

Šeima – beveik kiekvieno Kore-edos filmo pagrindinė tema ir, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, ji netobula. „Asura“ turbūt artimiausias 2015 m. pasirodžiusiam režisieriaus filmui „Mūsų mažoji sesutė“ („Umimachi Diary“). Seriale Kore-eda istoriją vysto po truputį, per mažas, bet svarbias detales. Jokios įtampos, dramaturginį konfliktą sukuria laiko tėkmė: besikeičiantys metų laikai, mirtys ir gimimai. Iš pažiūros tai paprasta vienos šeimos istorija, tačiau Kore-eda demonstruoja meistriškumą kurdamas daugiamatį šeimos portretą, kai už mandagumo slepiasi tikros emocijos, o herojės ir žavi, ir erzina – kaip tikri žmonės. Seriale cituojamas japonų literatūros klasikas Natsume Sōseki: viskas yra komedija, galiausiai lieka vienas klausimas – gyventi ar mirti? Tokia tat tragedija. Šios eilutės apibūdina Kore-edos gebėjimą perteikti geriausią žmogaus savybę – įveikti sunkumus, kai tai atrodo beveik neįmanoma užduotis.