Šimtas metų vienatvės (Cien años de soledad)

Valandos trukmės šešiolikos dalių serialas (šiuo metu galima pamatyti dar tik pusę) Kolumbijos televizijai yra brangiausias. Kaip ir knyga, jis pasakoja šimtmetį trunkančią Buendijų istoriją, lydimą meilės, beprotybės, karų, prakeiksmų ir kiekvienos kartos vis kartojamų klaidų (ne veltui serialo pradžioje prieš Buendijų šeimos medį išvystame uroboro atvaizdą).

Serialo kūrėjai supaprastina pasakojimą paversdami jį linijiniu, kartais įsileisdami ir užkadrinį pasakotojo balsą, cituojantį pastraipas iš knygos: taip atliepiami pagrindiniai motyvai, o žiūrovas supažindinamas su sudėtinga istorija. Paradoksalu, tačiau net ir tai nepadeda sekti veiksmą ekrane – scenarijaus autoriai atiduoda duoklę begalei persidengiančių siužeto vingių ir vis atsirandantiems naujiems serialo personažams, taip, regis, rodydami savo pasiryžimą neprarasti nė vieno svarbesnio knygos veikėjo. Pirmosios serijos supažindina su Márquezo magija. Jos pasakoja Chosė Arkadijo ir jo žmonos Ursulos istoriją, jų kelionę po šalį ieškant naujų namų ir galų gale viduryje niekur įkurtą Makondo miestą – susapnuotą utopiją, uždarą erdvę, kurioje visi galės dažyti namus kaip nori. Modernybei vis labiau smelkiantis pro nematomas Makondo sienas, serialas vėliau tampa ir stipriu Kolumbijos sociopolitinių pokyčių atspindžiu.

Teksto subtilybės, jo gylis ir simbolizmas neišvengiamai pabėga nuo kameros. Tačiau įkvėpimas lieka, kaip ir rašytojo mintys apie atmintį, žmogaus likimą ir amžiną jo polinkį į savidestrukciją. Serialo kūrėjai įveikia ir svarbiausią užduotį magiją paversti kasdienio, įprasto ir realaus personažų pasaulio dalimi. Specialiųjų efektų čia mažai, kartais jie pastebimi tik fone (kaip pakylantis skraidančio kilimo kampas), žiūrint scenas pakartotinai. Serialo magija prasideda nuo kolorito ir tekstūrų – Makondas švyti žalia ir mėlyna spalvomis, atspindėdamas ne tik miestą supančius atogrąžų miškus, bet ir siurrealų personažų pasaulį, jų prietarus ir stebuklingas galias: atrodo, kad jos tvyro miesto ore. Operatorių Paulo Perezo ir Sarasvati Herreros kamera stebi Makondo gyventojų kasdienybę ir aistras atidžiai ir žaismingai. Ji elegantiškai seka personažus besiplečiančio miesto gatvėmis, stebi neįprastų namų kambariuose. Ir Makondą, ir Buendijas matai iš visų įmanomų perspektyvų – viršaus, apačios, stambiu planu, sulėtintai ir pro plačiakampį objektyvą. Kameros žvilgsnis ir montažas kartu su scenografija ekrane sukuria magiją, kurią išryškina stiprūs aktorių pasirodymai – ir tai viskas, ko reikia. Serialo pasaulyje yra levituojantys kūdikių lopšiai, maiše judantys tėvų kaulai ir kalbantys vaiduokliai, tačiau į scenas tai įterpta taip kasdieniškai, kad jie nestebina ir negąsdina ne tik personažų, bet ir žiūrovo. Ir tą akimirką tu nė kiek neabejoji, kad pilietinio karo draskomoje Kolumbijoje, Makondo mieste, savo kieme pririštas prie medžio dienas leidžia idealistas Chosė Arkadijas Buendija.