Baltasis lotosas (The White Lotus)

Paradoksalu, kad jei ne kovido pandemija, „Baltasis lotosas“ turbūt nebūtų atsiradęs. Būtent HBO paprašė White’ą sukurti serialo, kurį būtų galima filmuoti karantino sąlygomis, koncepciją. Vieno ingrediento, nulėmusio netikėtą sėkmę (atrodo, bus filmuojamas ir ketvirtas sezonas), veikiausiai nėra. Vis pasikartojanti ir žiūrovo gerai atpažįstama serialo struktūra veikia kaip tuščias indas, leidžiantis jį užpildyti naujais personažais bei subtilesnėmis nei „ir turtuoliai verkia“ temomis. Ironiškas žvilgsnis į turtingųjų pasaulį kartu su filosofinėmis užuominomis, psichologiniais portretais, nesilpstančia intriga ir puikiu aktorių ansambliu (neįtikėtinai gerai parinkti tipažai sudaro pusę žiūrėjimo malonumo) sukuria daugeliui žiūrovų tinkamą pramogą.

Nors po atostogų Havajuose ir Sicilijoje šį kartą veiksmas vyksta Tailande, formulė ta pati – nauji (su keliomis išimtimis) personažai, nusikaltimas, nuo kurio prasideda pirmoji serija, ir grįžimas laiku atgal, kai atostogų pasiilgę turtuoliai dar tik atvyksta į „Baltąjį lotosą“. Egzotiško grožio saloje įsikūrusiame viešbutyje praleisime savaitę bandydami susipažinti su svečiais bei darbuotojais ir išsiaiškinti, kas iš svajonių atostogų taip ir negrįš, o kas bus to kaltininkas.

Šį kartą į salą atvažiuoja turtingas finansininkas su žmona ir trimis vaikais, stereotipinė pora – vidutinio amžiaus vyras su jauna mergina ir trys senos draugės, norinčios atgaivinti draugystę. Juos pasitinka viešbučio personalas, tarp kurio ir paslaptinga viešbučio bendrasavininkė Sritala bei „sveikatos mentorius“ – dieviško kūno pabėgėlis iš Rusijos (jo vaidmenį įtikinamai atlieka lietuvis Arnas Fedaravičius, ir norisi tikėti, kad tai bus jo kelias į sėkmę).

Nors dėmesio centre atsiduria turtuoliai, nuošalyje nelieka ir viešbučio darbuotojų kasdienybė – jie susiduria su socialine neteisybe, svajoja apie geresnes pareigas. Toks yra Gaitokas – malonus, nuolat besišypsantis viešbučio apsauginis, kurio daugelis beveik nepastebi. Čia pasireiškia ir White’o pomėgis skriausti gerus personažus, bet leisti išsisukti nusikaltėliams kartu turbūt erzinant žiūrovą, o galbūt tik labiau pabrėžiant vieną serialo leitmotyvų – gyvenimas anaiptol nėra teisingas.

Ironiška, kad didžiausias transformacijas seriale patiria tie, iš kurių to mažiausiai tikiesi. Jasono Isaacso kuriamas šeimos išlaikytojas Timotis Ratlifas turėtų būti savimi patenkintas ir laimingas, tačiau yra pervargęs ir baiminasi nuvilti šeimynykščius. Minimalistinė aktoriaus vaidyba atskleidžia Timočio bandymą nuslėpti emocijas, verdančias jo viduje – šios į išorę prasiveržia tik retkarčiais. Visiška jo priešingybė – Parker Posey puikiai sukurta žmona Viktorija. Tai saujomis raminamuosius ryjanti, žmonių nekenčianti, su klaikiu akcentu kalbanti moteris, kurios kūno kalba išraiškingesnė už bet kokius žodžius.

Kaip ir Timotis, Rikas Hačetas (Walton Goggins), nepaisant savo amžiaus ir patirties, atsiduria situacijoje, kai teks priimti gyvenimą pakeisiančius sprendimus. Gogginsas jautriai, subtiliai kuria personažą, kuris negali išsilaisvinti nuo praeities traumų. Dar viena serialo linija – trijų draugių kompanija: pažįstamos nuo vaikystės, tačiau dabar jungiamos nebent senų prisiminimų, dar senesnių nuoskaudų ir dirbtinių šypsenų, tarpusavyje jos konkuruoja, kuriai labiau sekasi, kuri mažiau paseno ir sulaukė daugiau dėmesio iš vyrų.

Pasigirsta nuomonių, kad kol kas tai – silpniausias „Baltojo lotoso“ sezonas. Veikiausiai tai skonio reikalas. Tačiau serialas tikrai būtų išlošęs, jei vietoje aštuonių serijų (kurios kartais atrodo ištęstos, kartais – ganėtinai tuščios) būtų likta prie standartinių šešių. White’as atrodo kiek sentimentalesnis, finale, nepaisant paskutinės serijos trukmės, dalis individualių istorijų taip ir nebuvo užbaigtos, o antraplanių, neaiškių personažų atrodė bent keliais per daug. Vis dėlto ir pirmieji sezonai nebuvo nei itin dinamiški, nei pilni siužeto posūkių.

Akivaizdu, kad White’ą labiau už nusikaltimą domina žmogiškosios silpnybės. Jis (įprastai su humoru) stebi savo personažus ir išryškina bruožus, kurių kiekvienas jų gėdijasi. Sluoksnis po sluoksnio tarsi chirurgas jis atveria personažus, ir dalis jų pasirodo esantys visai ne tokie, kokie norėtų būti. Stebėti linksma ir kartu nejauku, ypač kai kažkur atpažįsti ir dalį savęs (tas žūtbūtinis noras būti dvasingiems ir kartu negalėjimas gyventi be oro kondicionieriaus). Ir nepanašu, kad White’as siūlytų savo išvadas ar moralą – jis tiesiog rodo ir kviečia stebėti kartu.