Paauglystė (Adolescence)

Šalia to – įplieksta visuomenės polemika apie seriale nagrinėjamas temas. Išties apima jausmas, kad „Paauglystės“ kūrėjai užčiuopė kažką, kas jau kurį laiką bręsta socialinėse medijose ir jaunų žmonių (ne tik) terpėje, ir ištraukė tai į dienos šviesą. Rezultatas – viena paveikiausių pastarojo meto TV dramų, keturiose valandos trukmės serijose nuveikianti daugiau nei daugybė serialų per kelis sezonus.

„Paauglystės“ naratyvas gana paprastas: Anglijos miestelyje, kuriame visi pažįsta vieni kitus, įvykdoma žmogžudystė. Jos auka – Keitė Leonard (Emilia Holliday), moksleivė, jos kūnas randamas mašinų stovėjimo aikštelėje. Visgi „Paauglystė“ nėra tradicinis detektyvinis serialas, siekiantis išsiaiškinti, kas įvykdė nusikaltimą – tai sužinome jau pirmoje serijoje, policijai ryte įsiveržus į Milerių šeimos namus ir į nuovadą apklausai išsivežus Keitės klasioką, trylikametį Džeimį Milerį (Owen Cooper). Džeimio tėvas Edis (vienas iš serialo kūrėjų ir scenarijaus autorių Stephenas Grahamas) dalyvauja apklausoje kartu su sūnumi ir tiki jo nekaltumu. Tačiau serijos pabaigoje parodoma stebėjimo kamerų užfiksuota medžiaga, kurioje Džeimis peiliu subado savo klasiokę. Tad abejonių nebelieka. „Paauglystė“ klausia ne kas, o kodėl. Ir galime teigti, jog tvirto atsakymo į šį klausimą nesuteikia. 

Kitos „Paauglystės“ serijos žvelgia į tris socialinio pasaulio sferas: mokyklą, šeimą ir Džeimio santykį su jomis. Mokykloje mes regime patyčių ir smurto kultūrą, į kurią suaugusieji negali, nemoka efektyviai reaguoti. Atskleidžiama nematoma mokyklinio gyvenimo pusė, kuri suaugusiesiems yra tiesiog nesuprantama, o mokiniams neišvengiama – draugiškai suaugusiajam atrodantys Keitės naudoti emoji „Instagram“ iš tiesų teigia, kad Džeimis yra „incelis“, t. y. neturintis intymių santykių su merginomis ne savo noru. Suprantama, jog tai buvo palaikyta Džeimio vyriškumo pažeminimu, kadangi dabartiniame pasaulyje (ir socialiniame diskurse) tokie žmonės kaip Andrew Tate’as kuria toksišką vyriškumo paveikslą, grįstą sėkme, turtais ir dominavimu. Šios vadinamosios „vyrosferos“ (angl. manosphere) manifestacijas ir keliamas bangas dabar matome itin plačiai – nuo politikos iki technologijų sektoriaus, o apklausos rodo vis didėjantį politinį, t.y. vertybinį atotrūkį tarp jaunų vyrų ir moterų: daugiau nei pusė Z kartos vyrų JAV balsavo už Donaldą Trumpą, palyginti su 40 proc. moterų. 

Išties trapus, chaotiškas, kintantis vyriškumas šiuolaikinio pasaulio kontekste yra viena esminių serialo nagrinėjamų temų. Savo kompleksiškumu ji atsiskleidžia trečiojoje serijoje, kai vykdoma Džeimio apklausa. Ją atliekanti teismo psichologė Brioni (Erin Doherty) nuodugniai klausinėja apie berniuko santykį su merginomis, moterimis, seksualumu. Džeimis svyruoja tarp agresijos, vaikiškumo, arogancijos ir pažeidžiamumo. Nors formaliai jis jau paauglys, jo laikysena ir veidas yra skausmingai vaikiški. Šis personažas – pirmasis Oweno Cooperio vaidmuo – atrodo kaip įkūnytas brendimo laikotarpio neužtikrintumas, kurio gynyba yra agresija. Brioni vis dėlto meistriškai atsilaiko ir atsikvepia tik Džeimiui palikus apklausos salę. 

Būtų lengva sakyti, kad Džeimis ir kiti jo amžiaus berniukai yra lengvas taikinys toksiško vyriškumo formavimui, kadangi jie neturi teigiamų vyriškumo pavyzdžių. Vis dėlto Milerių šeimoje ši lygtis yra kiek sudėtingesnė – Edis nėra tipiškas atsiribojęs, tolimas tėvas, tad kartu su motina Manda (Christine Tremarco) ir seserimi Lisa (Amélie Pease) kuriamas funkcionuojančios šeimos įvaizdis. Šeima nėra tobula, veikiau – tradiciškai netobula, stinganti emocinio raštingumo, tačiau pasirūpinanti vaikų poreikiais. Bet kompiuteryje ir socialiniuose tinkluose verda visai kitas gyvenimas, kurio turinys neprieinamas Džeimio tėvams. Paradoksalu – anksčiau buvo bandoma saugoti vaikus nuo pavojų gatvėse, o dabar, regis, pavojus yra po namų stogu. Paskutinė serialo serija nagrinėja šią šeimos dinamiką ir nepateikia lengvų atsakymų, veikiau stengiasi išbūti su beviltiškumo bei kaltės jausmu ir klausimu, kas šios šeimos laukia toliau? Verta paminėti, kad visos serialo serijos nufilmuotos vienu kadru, taip sukuriant dinamišką, vis augančios įtampos atmosferą. Trečioje serijoje ji beveik nepakeliama.

„Paauglystė“ tikrai užčiuopė zeitgeist nuotaikas. Vieniems tai – šokiruojantis atradimas, kitiems – patvirtinimas to, apie ką kalbama jau ne vienus metus. Serialas teigia, kad šiuolaikinę paauglystę yra ištikusi krizė ir šis pasaulis mums, esantiems už jo ribų, beveik nepažinus. Nors serialas daugiausia dėmesio skiria vyriškumo problematikai ir vis daugiau balsų kalba apie sudėtingą vyriškumo pozicionavimą šiuolaikiniame pasaulyje, šiame kontekste egzistuoja ir mergaičių (tarp jų ir Keitės) patiriamas kone kasdienis spaudimas dėl seksualinio turinio pateikimo bendraamžiams, šio turinio viešinimas be sutikimo, gėdinimas, kartais privedantis paaugles iki savižudybės. „Paauglystėje“ šiai problemos plotmei neskirta itin daug vietos, bet gal jos atsirastų antrame serialo sezone, jeigu toks būtų.