Paskutiniai mūsiškiai (The Last of Us)

Tai antros žaidimo dalies ekranizacija, jos veiksmas vyksta praėjus penkeriems metams po pirmojo sezono finalo. Džoelis (Pedro Pascal) ir Elė (Bella Ramsey) išgyvena santykių krizę – dabar jau devyniolikmetė mergina sužino, kad Džoelis, kuris yra jai tarsi tėvas, melavo ir, kaip ji pati sako, atėmė iš jos galimybę suteikti savo gyvenimui prasmę, t. y. pasiaukoti išgelbstint žmoniją. (Mat Elė turi imunitetą grybeliui, kurio sukelta pandemija paverčia žmones kraujo ištroškusiais zombiais. Visą praeitą sezoną Džoelis ir Elė keliavo iš taško A į tašką B, kad mokslininkai ištirtų mergaitę ir sukurtų vakciną. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad norint tai padaryti Elė turės mirti. Džoelis negali susitaikyti su šia mintimi, visus išžudo ir išgelbsti Elę.) Dabar jie įsikūrė Džeksono mieste – kone utopijoje. Serialo pasaulyje tai vienintelė bendruomenė, kurioje išliko moralės principai, o aukštos miesto sienos saugo ir nuo zombių, ir nuo plėšikaujančiais banditais ar kanibalais tapusių žmonių. Tačiau jau antroje serijoje Džoelį suseka Ebi (Kaitlyn Dever), norinti jam atkeršyti už pirmojo sezono finalines skerdynes, ir visų serialo gerbėjų nusivylimui nužudo Pascalio herojų. Tada į savo vendetą po postapokaliptinę Ameriką leidžiasi Elė...

Taip tarsi vėl nusikeliame į pirmąjį sezoną, tik pagreitintai, nes naujasis duetas – Elę lydi jos mylimoji Dina (Isabela Merced) – maždaug 1500 kilometrų, skiriančių didingus Vajomingo kraštovaizdžius nuo Siatlo Vakarų pakrantėje, įveiks per vieną seriją. Duetui vėl teks keliauti per miesto griuvėsius, kur grėsmę kelia zombiai, sukarinta grupuotė ir neaiški sekta. Elė ir Dina vėl kartos tą patį scenarijų: apgaulingai tuščias pastatas, pavojingas rūsio tyrinėjimas, kova su zombiais, sužeidimai, nerimas. Elė, užgrūdinta Džoelio mirties, tampa globėja, o Dina, kuri nėra atspari kordicepso virusui, prisiima jaunos merginos, kurią reikia apsaugoti, vaidmenį. Neatskleidžiant detalių, pakanka pasakyti, kad smurto šou nuniokotame kraštovaizdyje išties įspūdingas. Nors tikrai nėra kažkuo naujas – viena serija apskritai atrodo kaip nukopijuota nuo „Sostų karų“.

Ankstesniame sezone Mazinas ir Druckmannas akcentavo vieną temą – žmonių siekį saugoti savo artimuosius bet kokia kaina. Tai vienintelis kelias į išganymą jų sukurtame pasaulyje. Mes nuolatos matėme veikėjus, pasirengusius žudyti dėl brolio, sesers, mylimosios ar vaiko, net jei tai kelia grėsmę visos žmonijos išlikimui. Taip galiausiai pasielgė ir Džoelis. Jei šiame postapokaliptiniame pragare kiekvienas pirmenybę teikia savųjų apsaugai, riba tarp gėrio ir blogio nustoja egzistuoti. Nebelieka nei visuomeninės sutarties, nei jokio moralės kodekso. Tik išlikimas, kerštas ir labai ribotas „mūsiškių“ suvokimas. Būtent kerštas tampa naujojo sezono pagrindine tema. Ebi ir Elė, netekusios savo artimųjų, yra apsėstos keršto, dėl kurio gali paaukoti viską. Pasak Neilo Druckmanno, kuris užaugo Vakarų Kranto gyvenvietėje, jį įkvėpė smurto rato idėja. Nors tai jau spėjo pagimdyti įvairiausių interpretacijų, Druckmanno pozicija aiški – kerštas apakina žmones, sunaikina visa, kas jų gyvenime gražiausia, ir sukelia tik dar daugiau smurto. „Atleiskite ir jums bus atleista. Tai mus skiria nuo plėšikų ir žudikų“, – sako vienas serialo veikėjų.

Nepaisant tam tikro ankstyvųjų filmų apie zombius, tokių kaip George’o A. Romero „Gyvų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead“, 1968), progresyvumo (filme kritikuojamas rasizmas), šiuolaikiniai pasakojimai apie zombius dažnai yra konservatyvūs, vaizduojantys pasaulį, kuriame veši griežtas individualizmas ir pesimistiškas požiūris į žmogaus prigimtį. „Paskutiniuose mūsiškiuose“ taip pat prasiveržia regresyvus žmogiškumo vaizdinys, kuris neatsitiktinai siejamas su politinės dešinės pasaulėžiūra ir nepasitikėjimu valdžia. Pasaulis čia yra išsigimęs ir tik stipriausieji geba išgyventi pasitelkę smurtą. Visos sudėtingesnės žmonių bendradarbiavimo formos ir socialinės struktūros žlugo, nes buvo nepajėgios suvaldyti pandemiją. Be žiaurių karinių diktatūrų ir ne mažiau žiaurios Siatle įsikūrusios sektos, susiduriame tik su laukinėje gamtoje plėšikaujančiais banditais ir medžiotojų bei kanibalų gentimis. Tik šeima, regis, funkcionuoja kaip darnus vienetas. Net ir Džeksone šeiminiai ryšiai pasitelkiami kaip „gero“ valdymo legitimacija. Tai pasaulis, kuriame rūpinamasi tik savo ir „saviškių“ išlikimu. Taigi, seriale vaizduojama „žmogaus būklė“, tiksliau, žmogaus prigimtis, prilygsta brutaliam savisaugos instinktui. 

Kartu tai lengvai atpažįstamų vesterno žanro temų, naratyvinių elementų ir įvaizdžių (vienišas herojus, nuožmus individualizmas, moralinis dviprasmiškumas, asmeninio teisingumo siekis ir t. t.) „atrajojimas“, tik indėnus čia pakeitė zombiai. Apskritai žiūrėdamas „Paskutinius mūsiškius“ pats gali pasijusti kaip zombis. Serialas – tai kartotės kartotė, žaidimo kopija (kad ir kokybiškesnė už daugelį kitų), įkvėpta daugybės filmų bei serialų, kurie jau nukopijavo vienas kitą. Pats serialas nuolatos buksuoja ir kartoja tą pačią pasakojimo schemą su retomis išimtimis. O „Paskutinių mūsiškių“ teminis diapazonas primena kiek per daug išgėrusio giminaičio išmintį. Taip, serialo postapokaliptinis pasaulis atrodo efektingai (puikus dailininkų darbas) ir net negali pykti, kai scenarijaus duobės „kamšomos“ civilizacijos, kurią susigrąžino gamta, griuvėsių vaizdais. Net patys zombiai savotiškai dailūs. Tačiau nenustebsiu, jei netrukus tokius serialus pradės kurti dirbtinis intelektas.