Repeticija (The Rehearsal)

Pirmiausia – problemą turinčio žmogaus (arba žmonių grupės). Pavyzdžiui, pirmajame sezone sutinkamo vyriškio Koro, norinčio gerai draugei prisipažinti, kad iš tikrųjų jis nėra baigęs magistro studijų. Dar reikės aktorių, kurie atidžiai stebės ir studijuos atitinkamą žmogų, kurį vaidins būsimos repeticijos metu. Pavyzdžiui, Koro draugę. Neapsieisime ir be kruopščiai atkurtos aplinkos, kurioje vyktų repeticija. Pavyzdžiui, nuo nulio pastatytos konkretaus Bruklino baro replikos, kur Koras draugei praneš naujieną. Panašu į simuliaciją, kuri galėtų vykti tik skaitmeninėje erdvėje? Su HBO milijoninio biudžeto pagalba Fielderis tai paverčia „realybe“.

Pasak Fielderio, „Repeticijos“ idėja jam kilo kuriant pirmąjį savo serialą „Neitanas skuba į pagalbą“ („Nathan for You“, 2013–2017). Žmonių sunkumus komikas bandė spręsti ir čia, tik dėmesio centre atsiduria smulkieji verslai. Jiems lipti iš problemų liūno turi padėti unikalios Nathano idėjos, pavyzdžiui, sukurti kakučio skonio šaldytą jogurtą, kurio, komiko manymu, tikrai norėtų paragauti daugybė parduotuvės klientų.

Pristatydamas savo absurdiškas idėjas verslininkams, komikas juos neretai pastato į keistas ir nejaukias situacijas, o kamerų apsuptyje jiems telieka palinksėti galvą ir pritarti bandymui tai įgyvendinti. 

Pagrindinį vaidmenį čia vis dėlto atlieka Nathanas, stojantis akis į akį su savo „silpnybėmis“ – nerimastingumu bendraujant su žmonėmis, negebėjimu megzti autentiškų santykių, pasitikėjimo savimi stoka. Pridėjus tai, kad jo vieša persona beveik nesiskiria nuo kuriamos seriale, o jo veikėjai verslininkai dažnai patys yra nestandartinės asmenybės, rezultatas ne tik nuoširdžiai prajuokina, bet ir neria į žmonių psichologijos bei elgsenos gelmes.

Komikas kartu su komanda netgi bandydavo pasiruošti situacijoms, kaip į jo keistus pasiūlymus gali reaguoti verslininkai. Šis bergždžias ir dažniausiai nesėkmingas noras kontroliuoti savo ateitį jam pasirodė juokingas bei vertas papildomo dėmesio, kurį ir matome „Repeticijoje“.

Grįžkime prie antrojo „Repeticijos“ sezono. Pirmajame istorija didžiąją laiko dalį sukasi apie bandymą pasiruošti vaiko auginimui, o šįkart pagrindine tema tampa aviacija. Tiksliau – pirmųjų ir antrųjų pilotų santykiai skrydžių metu. Komunikacijos stygius, hierarchiniai ryšiai, aviacijos sektoriuje egzistuojanti psichikos sveikatos stigma – būtent tai, pasak Nathano, yra pagrindinės daugybės nelaimių priežastys.

Jau pirmoje serijoje matome aktorius, atkuriančius realius, vadinamųjų juodųjų dėžių transkripcijomis paremtus skrydžius simuliatoriuje, kai efektyvesnis bendravimas tarp pilotų ir ryžtingesni antrųjų pilotų veiksmai būtų galėję padėti išvengti katastrofos.

Nathanas iš pat pradžių kelia klausimą – kaip komikas gali rimtai kalbėti apie svarbias temas, katalizuoti diskusiją visuomenei aktualiu klausimu, tačiau tuo pat metu juokinti žiūrovus? Ir išties jis apsižioja daug, bet, priešingai nei vienoje antrojo sezono scenoje, neužspringsta, o sukuria vieną įspūdingiausių ir juokingiausių televizijos sezonų, kuriuos yra tekę matyti.

Būdai ir metodai, kuriuos komikas pasitelkia bandydamas įrodyti savo hipotezę – įvairiausi. Pavyzdžiui, norėdamas fiksuoti, kaip antrasis pilotas vardu Moody bendrauja ir susipažįsta su pirmaisiais pilotais, Nathanas atvyksta į pagrindinį Hjustono oro uostą. Negavęs leidimo čia filmuoti, jis atkuria milžinišką oro uosto terminalą, kuriame būtų simuliuojamas Moody ir pirmojo piloto susitikimas. Taip pat ketindamas išsiaiškinti pilotų bendravimo subtilybes komikas sukuria ir pusiau tikrą realybės šou „Balso sparnai“, kuriame pilotai vertina dainininkus, o šie – pilotų malonaus bendravimo sugebėjimus. 

Nathano žvilgsnis nepraleidžia ir vienos ryškiausių JAV aviacijos asmenybių – piloto Sully Sullenbergerio, išgarsėjusio po avarinio nusileidimo, kai jam pavyko nutupdyti lėktuvą Hadsono upėje. Perskaitęs jo memuarus, komikas įtiki, kad bijodamas prarasti piloto licenciją Sullenbergeris nutylėjo savo psichologinius sunkumus. Siekdamas geriau suprasti legendinį pilotą, Nathanas atkuria jo vaikystės namus ir simuliuoja jo gyvenimą nuo pat kūdikystės, įskaitant pieno gėrimą iš gigantiškos lėlės-mamos krūties ir sceną, kurią lydi grupės „Evanescence“ daina „Bring me to Life“, tapusi pusiau oficialiu „Repeticijos“ himnu.

Artėjant sezono kulminacijai, Nathanas ruošiasi susitikimui su svarbiu JAV Kongreso nariu, galinčiu padėti pažaboti pilotų komunikacijos problemą. Čia labiausiai išryškėja ir paties Fielderio linija – pasikartojantis komiko noras būti suprastam ir pripažintam. Žiūrėdami serialą sužinome, kad po pirmojo „Repeticijos“ sezono Nathanas tapo daugybės autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių idealu, nepaisant to, kad pats nesijaučia priklausantis šiai žmonių grupei. Visa tai ypač rezonuoja paskutinėje serijoje, kai siekdamas įtikinti aviacijos bendruomenę ir teisėkūrininkus, kad jį vis dėlto derėtų priimti rimtai, komikas išsitraukia ilgai taupytą kozirį, kurį išspoilinti būtų tolygu nuodėmei.

Apskritai žiūrint „Repeticiją“ sunku nesvarstyti, ar Nathano elgesys su visais serialo „veikėjais“ yra etiškas, o gal, kurdamas šį be galo juokingą ir įmantrų metaspektaklį, jis vis dėlto peržengia tam tikras ribas.

Tačiau stebint, kaip sezono metu kelti klausimai ir nagrinėtos temos sugula į sluoksniuotą, visapusiškai sudėstytą dėlionę, galinčią ir pakelti, ir nuleisti lūpų kampučius, visa tai nueina į antrą planą. Pirmajame plane atsiduria kaufmaniškas ir absurdiškas, bet nuoširdus, žmogiškas komiko siekis pritapti, suvokti save ir šią tikrovę. Net jei „Repeticijoje“ matoma realybė kartais yra tokia neryški kaip debesys, į kuriuos Nathanas žvelgia pro piloto kabinos langą.