Andoras (Andor)

„Priespauda auga greičiau nei mūsų gebėjimas ją suprasti, ir tai yra tikroji imperinės minties mašinos klasta“, – savo manifeste sako vienas „Andoro“ personažų, susumuodamas susiklosčiusią situaciją ir serialo galaktikoje, ir, panašu, mūsų Žemėje. Veikiausiai tai ir daro „Andorą“ unikalų – istorija, vykstanti „galaktikoje, esančioje toli toli“, iš tiesų labai gerai atpažįstama ne tik kaip istorinė alegorija (nors net ir dalis Imperijos stilistikos skolinamasi iš nacistinės Vokietijos), bet ir kaip šių dienų realybė (na, arba pesimistinis netolimos ateities variantas). Serialas nukelia į totalitarinio režimo pasaulį, kurį valdo imperatorius ir jam pavaldi kariuomenė. Su kiekviena serija Imperijos šešėlis vis labiau plečiasi, o kartu auga ir tų, kurie stengiasi jai priešintis, desperacija.

Savo turiniu „Andoras“ labai artimas klasikiniam politiniam šnipų trileriui, nors fantastikos apvalkalas ir apgaulus. Lengvai atpažįstami žanro tropai – pogrindiniai šnipų tinklai, moralinės dviprasmybės, keičiamos tapatybės, dvigubi agentai, verbavimai, pasiklausymo įranga, koduotos žinutės ir, žinoma, didelio pasirengimo ir infiltracijos į vidines struktūras reikalaujanti misija. Vystantis siužetui, ir pasipriešinimo viduje daugėja politinių intrigų, prieštaravimų, apgaulės. Net ir kovojantieji toje pačioje pusėje ne visada eina išvien.

„Andoro“ pasakojimo centre atsiduria Kasiano Andoro istorija ir jo transformacija iš politinei santvarkai abejingo egoisto į tikrą pasipriešinimo lyderį. Viena scenarijaus stiprybių ta, kad serialo protagonistai nėra tik geri. Diego Lunos kuriamas Andoras yra žmogus, slegiamas padarytų kompromisų, kurių pareikalavo jo kova dėl didesnio gėrio ir ateities, kurioje (kaip žino žiūrovas, bet turbūt nujaučia ir pats Andoras) jo nebebus. Įspūdingas Stellano Skarsgårdo Luteno Raelio personažas – už manieringo sendaikčių kolekcionieriaus įvaizdžio besislepiantis pagrindinis revoliucijos tinklo voras, ambivalentiškas ir sunkiai nuspėjamas iki pat pabaigos.

Pagrindinis seriale matomas priešas yra Imperijos saugumo biuras (savaime suprantama – Gestapo atitikmuo). Antagonistai čia tokie pat nevienaplaniai, kaip ir protagonistai. Pagrindiniai jų – Sirilis, ambicingas klerkas, ir Dedra, sociopatiškų bruožų vadovė, buvusi našlaitė, užauginta Imperijos sukurtoje sistemoje. Jie tiksliai įkūnija blogį, neabejojantį savo galybe, todėl trumparegį. Jų likimai seriale yra puiki alegorija apie pačią blogio imperijos prigimtį – laikui bėgant ji suvalgo visus, net pačius ištikimiausius, nes taip yra suręsta.

„Andoras“ yra vienas brangiausių „Žvaigždžių karų“ franšizės serialų, ir lengvai pastebima, kam panaudoti pinigai: serialo kūrėjai akivaizdžiai mėgavosi kurdami naują pasaulį ne žalių ekranų fone. Personažų kostiumai nepriekaištingi, apgalvoti ir atitinkantys ne tik jų charakterius, bet ir nurodantys kilmę. Interjerai užpildyti iki smulkmenų, o eksterjerams naudotos realios vietos – nuo rūko ir lietaus apgaubtų brutalistinių betono miestų iki prabangios futuristinės sostinės (šioji surasta Valensijoje). 

„Andoras“ yra tamsus ir brandus serialas, kuris galėtų patikti net ir tiems, kurie nėra dideli „Žvaigždžių karų“ gerbėjai (kaip, beje, ir pats serialo kūrėjas Gilroy). Jame nėra lengvų atsakymų ir bravūriško heroizmo. Vietoje to matome purviną ir komplikuotą sukilėlių realybę. Tačiau jis primena, kad net tamsiausiais laikais gali gimti jėga, kuri išdrįs priešintis blogiui. Baugu, nes „Andoro“ galaktika atrodo ne taip ir toli.