Ir štai kaip... (And Just Like That...)

HBO eteryje pasirodžius paskutinei trečiojo „Ir štai kaip...“ sezono serijai serialo kūrėjai netikėtai pranešė, kad tai paskutinis kartas, kai ekrane išvysime „Sekso ir miesto“ herojes. Šiuo metu spėliojama, kokios šio sprendimo priežastys: ar esą menkas žiūrimumas, ar, kaip teigia pagrindinis serialo kūrėjas Michaelas Patrickas Kingas, paskutinė serija – tiesiog puiki vieta „Seksui ir miestui“ sustoti. 

Yra ir kitas paaiškinimas – kritikų ir žiūrovų atsiliepimai apie trečiąjį serialo sezoną buvo kone vienareikšmiškai neigiami. Netgi ne šiaip neigiami, o serialui taikantys „žiūrėti nekenčiant“ (hate-watching) apibūdinimą: ginčijant kiekvieną scenaristų sprendimą, kartais piktai aprėkiant televizorių, bet visgi ištikimai laukiant naujos serijos. „Ir štai kaip...“ yra blogiausias mano matytas dalykas, duokite man 4-ą jo sezoną, prašau“, – pareiškė viena serialo gerbėja socialiniuose tinkluose. 

Akivaizdu, kad lūkesčiai naujajai serialo inkarnacijai ir prisirišimas prie veikėjų buvo ir liko dideli. Iš tiesų apie Kerę, Mirandą, Šarlotę ir Samantą kalbame ne tik kaip apie serialo veikėjas, bet ir kaip apie tam tikrus moteriškumo vadovėlius, kuriais vadovavomės įvairiais gyvenimo etapais. Dar 2013 m. Emily Nussbaum „The New Yorker“ rašė apie „Sekso ir miesto“ moterų sudėtingumą, kompleksiškumą ir atsisakymą būti maloniomis, gretindama serialo veikėjų paveikslų gylį su „Sopranais“ ir stebėdamasi skirtingomis šių serialų pozicijomis TV kanone. 

Išties, daugeliui jaunesnių žiūrovų „Seksas ir miestas“ buvo pirmasis kontekstas, kuriame seksas ir moterų pokalbiai apie jį rodyti be stigmos. Žinoma, kai kurie serialo aspektai dabar atrodo pasenę, ir nesyk diskutuota, kokioje fantastinėje finansinėje realybėje gyvena veikėjos. Bet pačioje serialo šerdyje (tuometinėje televizijoje) glūdėjo revoliucinga mintis: romantiniai santykiai yra svarbūs, bet draugystė dar svarbesnė, ir, kaip Kerė pranešė paskutinio, šeštojo, sezono finale, svarbiausias vis dėlto yra santykis su savimi. Paskutinis serialo kadras taip ir liko atmintyje – Kerė susitinka su trimis draugėmis kavinėje, ir viskas pasaulyje vėl gerai. 

„Ir štai taip...“ veiksmas vyksta praėjus vienuolikai metų po antrojo „Sekso ir miesto“ (2010) filmo. Atsisakę raminančios tąsos, scenarijaus autoriai bandė radikaliai keisti žaidimo taisykles: veikėjos skyrėsi, laidojo partnerius, keitė profesijas ir gyvenamąsias vietas, išgyveno priklausomybes, atsiskleidė, susidūrė su savo vaikų lytinės tapatybės klausimais. Samanta, kaip buvo pasakyta, persikraustė į Londoną ir retkarčiais pasivaidendavo Kerei SMS žinutėmis bei vienos minutės pasirodymu antrajame sezone. Jos ir įvairovės stygių bandyta kompensuoti naujais veikėjais – nekilnojamojo turto brokere Syma (Sarita Choudhury), dokumentinio kino kūrėja ir salonų liūte Lisa (Nicole Ari Parker), teisės profesore Naja (Karen Pittman), o Stanfordą (geriausią Kerės draugą vaidinęs aktorius Willie Garsonas mirė filmuojant pirmąjį sezoną) keitė Antonio Marantino (Mario Cantone). Kai kurie sprendimai pasiteisino, bet tai labiau komplimentas aktorėms, o ne scenaristams. 

Apie „Ir štai kaip...“ scenarijų svarstyta, ar tik jo nerašė dirbtinis intelektas arba būrys žmonių, gyvenime nesusidūrusių su kitais žmonėmis ir nežinančių, kaip jie bendrauja. Siužeto linijos atsirasdavo ir niekur nenuvesdavo, veikėjai mirdavo du kartus, o žiūrovų mylimos herojės iš komplikuotų, įdomių moterų tapo įsitempusiomis, keistus sprendimus priimančiomis, nejuokingomis veikėjomis, tiesiog norinčiomis sau pakenkti. Jų veiksmai buvo visiškai priešingi tam, ką apie jas žinome nuo 1998 metų. Bene geriausiai tai iliustruoja Miranda, kiekvienoje serijoje besielgianti nepamatuotai, nelogiškai ir sukelianti žiūrovams svetimos gėdos jausmą – tarsi serialas kone baustų Mirandą už jos protą ir sėkmę. Tiesa, jos ir Džoi (Dolly Wells) meilės istorija – vienas jautresnių serialo momentų, keliantis klausimą, kodėl Miranda nėra parodyta kaip adekvati veikėja. 

O Kerė išsižadėjo savo Aukštutinio Istsaido tapatybės ir išsikraustė į turtingų niujorkiečių mėgstamą Gramersio parko rajoną, pasiryžusi laukti į akiratį sugrįžusio Aidano (John Corbett). Nesyk skyręsi ir taikęsi, Kerė ir Aidanas vėl bandė būti kartu, bet tik priėjo prie pradinės išvados. Išties, skirti didžiąją Kerės laiko seriale dalį jos pastangoms palaikyti santykius su vyru, kuris net atsisako įeiti į jos butą dėl praeityje ten vykusių dalykų, yra keistokas scenaristų sprendimas. Regis, jie tiesiog nežino, kaip rodyti visus Kerės metus ekrane, išskyrus romantinius santykius. Panašus įspūdis susidaro reflektuojant ir kitų veikėjų augimą.

Personažų tarpusavio bendravimas ir scenarijaus vingiai primena Freudo unheimlich – šis žodis apibrėžia nejaukumą, kylantį iš to, kad kažkas yra pakankamai žmogiška ir pažįstama, bet ne iki galo. Įprastam žmogiškam racionalumui prieštaraujančia karštinės sukelto sapno logika ir veikėjomis, kurios primena save, bet ne iki galo, taip pat pačiu serialo ritmu, vis laukiant kažko nutinkant „Ir štai kaip...“ primena Davido Lyncho „Tvin Pyksą“, kad ir kokia netikėta atrodytų ši paralelė. Bene labiausiai tai iliustruoja scena iš trečiojo sezono, kur Šarlotė, dar kartą renovuodama savo namus, bando rasti laiko mokyklos aukcione laimėtam „Zoom“ skambučiui su mistike, kuri pravalys užblokuotą jos dvasinę energiją, o jos vaikas su draugu tuo metu už durų šoka stepą. „Zoom“ skambučio derinimas yra svarbiausia Šarlotės siužetinės linijos dalis toje serijoje. „Tvin Pykso“ atveju šis unheimlich buvo tikslingas, o „Ir štai kaip...“ veikiau atrodo kaip atsitiktinumas. 

Vis dėlto labiausiai apmaudu ne dėl šių karščiuojančios scenaristų vaizduotės išmonių, o dėl iššvaistytų progų parodyti tai, kas ankstesniuose sezonuose džiugindavo labiausiai, – draugių tarpusavio bendravimą ir puikius dialogus. Galimai paskutinėje „Sekso ir miesto“ serijoje didžioji laiko dalis skirta veikėjams, kuriuos matome pirmą ir turbūt paskutinį kartą, itin prastiems juokeliams ir labai šlykščiam incidentui tualete. Nors finalą bandoma užbaigti optimistine žinute, įspūdis lieka kartus.