Per daug (Too Much)

Žinoma, naujausias ir itin lauktas Lenos Dunham televizijos projektas rafinuotai žaidžia su žanro konvencijomis – per drąsu būtų sakyti, kad jas dekonstruoja, tačiau mažų mažiausiai išlaiko įtampoje ir išpeša vykusio humoro. Džesika vyksta į komandiruotę, į Londoną, kur, pamačiusi savo laikinus namus, nusivilia supratusi, kad žodis „estate“ adrese reiškia ne dvarą, o tiesiog municipalinį daugiabučių kompleksą. Pirmasis susitikimas su britu svajonių princu irgi pabrėžtinai neromantiškas – purvino baro tualete, kur sunkiai besiverčiantis muzikantas Feliksas (Will Sharpe) iš gretimos būdelės paprašo paduoti popieriaus.

Per dešimt serijų, trunkančių nuo pusvalandžio iki beveik valandos (srautinė transliacija praktiškai sunaikino pasakojimo ekonomijos ir montavimo meną), Džesikos ir Felikso santykiai pereina įprastas stadijas: ugningą (tiesiogine prasme) pradžią, palaipsniui užgimstančią meilę, keblumus, kai į jųdviejų santykius įsikiša šeima, draugai ir buvusieji, pykčius bei išsiskyrimą ir galiausiai susitaikymą bei laimingą pabaigą. 

Sykiu Džesika prisimena ir savo ilgametį buvusįjį Zevą (Michael Zegen). Prisiminimai, regis, yra gerokai persunkti Džesikos pykčio, nes Zevas atrodo tokia kiaulė, kad net sunku patikėti, jog Džesika galėjo jį taip ilgai pakęsti. Serialas jį nuolat gretina su Feliksu, kuris, nors ir turi savų problemų ir savo istoriją, taip pat atrodo veikiau kaip Džesikos romantinė projekcija nei savarankiškas personažas, atvirkščias Zevo variantas.

Serialo pavadinimas apibūdina Džesiką – jos yra „per daug“, ji pernelyg intensyvi, per daug kalbanti, per daug norinti, kas, jos manymu, ir atbaidė Zevą bei gali atstumti Feliksą. Tačiau ir beveik visi kiti personažai yra tokie intensyvūs, kad atrodo vienmačiai: Džesikos bendradarbiai, Felikso draugai ir buvusios merginos – visi yra įsijautę į savo personas, kurias galima apibūdinti vienu žodžiu. Kartais jie net patys tą padaro – kaip buvusi Felikso mergina Poli (Adèle Exarchopoulos), susinervinusi, kad pavydas ją privertė elgtis netipiškai: „Aš laisva, aš pasitikiu savimi. Ta prasme, aš – prancūzė.“

Kaip ir Lenos Dunham pirmasis serialas – ir vis dar nepranoktas magnum opus „Merginos“, – „Per daug“ mus nukelia į pasaulį, kuriame žmonės taip susitelkę į save, kad kiti tėra priemonė jų savirealizacijai; santykiai tarp žmonių tokiame pasaulyje atrodo nepaprastai trapūs, išyrantys vos tik individualūs „aš“ projektai ima kirstis arba judėti skirtingomis kryptimis. Vienoje serijoje Džesika suartėja su savo boso žmona vonios kambaryje, jos šniurkščia koksą ir kažkuri deklaruoja: „Mes būsime geriausios draugės!“ Ir šios deklaracijos tuštumas skamba ne tiek ironiškai, kiek tragiškai – tokiame pasaulyje būti geriausiomis draugėmis tiesiog neįmanoma. „Merginos“ šią atomizuoto narcisizmo melancholiją perteikė daug aštriau ir įtaigiau, o „Per daug“ verčiau pasirinko laimingą pabaigą.