Cucikas, arba meilė be scenarijaus

 

Yra sena istorija apie šuns ištikimybę, nutikusi dar 1720-aisiais per paskutinį didelį buboninio maro protrūkį Europoje, vadinamąjį Didįjį Marselio marą. Šiame mieste maras nusinešė šimtą tūkstančių gyvybių. Tarp aukų buvo viena šeima: tėvas, motina, trys sūnūs ir du anūkai. Visi jie mirė per savaitę, liko tik šeimos augintinis spanielis. Šuo sekė paskui kiekvieną karstą iki kapinių ir kas kartą sugrįždavo į tuščius namus, kaukdamas į nebūtį. Kai palaidojo paskutinį šeimos narį, spanielis apsigyveno kapinėse. Ten praleido septynerius metus gulėdamas ant šeimininkų kapų, pasitraukdamas tik tam, kad susirastų kąsnelį maisto. Marselio gyventojai jį praminė Kapinių šunimi.

 

Tokie pasakojimai neišnyksta. Jie įsilieja į kultūrą, meną, istoriją. Gal todėl daugelyje kultūrų šunims suteiktas kone aristokratiškas statusas. Winstonas Churchillis, garsėjęs savo iškalba ir aštriais politikos posūkiais, privačiame gyvenime buvo švelnios širdies žmogus. Jo gyvenimo palydovai buvo du rudi pudeliai Rufus ir Rufus II. Rufus lydėdavo Churchillį net į Bakingamo rūmus, bet į Ministrų kabineto posėdį nebūdavo įleidžiamas: „Ne, Rufusai, – sakydavo premjeras, – neprašysiu jūsų prisijungti prie karo kabineto.“ Žiūrėdamas filmą „Oliveris Tvistas“, kai ekrane Bilis Saiksas mėgina paskandinti šunį, Churchillis uždengė Rufusui II akis ir sušnabždėjo: „Neklausyk dabar, brangusis, papasakosiu vėliau.“ Rufus II valgydavo kartu su šeima – ant valgomajame patiesto persiško kilimo jam patarnaudavo liokajus. Kai „brangusis Rufis, mano artimiausias patikėtinis, kuris girdėjo viską“ 1962-aisiais išėjo, Churchillis jį palaidojo šalia pirmojo Rufuso Čartvelo sode.

 

Filosofas Stephenas Clarkas, tyrinėdamas Aristotelio draugystės sampratą, kėlė klausimą, kiek ji galėtų būti pritaikoma gyvūnams. Aristotelis manė, kad tik žmonės gali būti tikrieji bičiuliai – philoi, – nes tik jie suvokia, kas yra „teisingai nugyventi gyvenimą“. Vis dėlto Clarkas siūlo žiūrėti plačiau: ir tarp žmogaus bei šuns įmanoma philia – nelygi, bet tikra. Draugystė, kur vienas globoja, o kitas seka; vienas planuoja, o kitas pasitiki. Tai ryšys, kuris neišsitenka hierarchijoje, jis gyvuoja iš dėkingumo, kantrybės ir tarpusavio pripažinimo.

 

Gal todėl tiek daug žmonių sako, kad šunys grąžina juos į žmogiškumą. Jie ištraukia iš intelektualinės saviapgaulės, iš darbo rutinos, iš užsisklendimo savo pasaulėlyje. Jie moko vėl matyti – debesis, paukštį, kitą būtybę. Šuns žvilgsnyje nėra ironijos. 

 

Tačiau šis ryšys tarp žmogaus ir šuns neatsirado savaime – jis buvo išmoktas, net išsikovotas. Ilgus šimtmečius šuo buvo pagalbininkas darbui, sargas, įrankis. Tik XIX a. požiūris pradėjo keistis: 1824 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta Žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugija (Society for the Prevention of Cruelty to Animals) – pirmoji gyvūnų gerovės organizacija, pradėjusi naują epochą. Žmonės pamažu ėmė žvelgti į šunis ne kaip į įrankį, o kaip į bičiulį. Kai 1866 m. Henry Berghas įkūrė Amerikos žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugiją, iš pradžių susidūrė su pašaipa ir abejingumu, bet galiausiai draugija sulaukė pritarimo ir ėmė plėsti savo veiklą. 1869-aisiais Filadelfijoje moterų iniciatyva buvo įkurta pirmoji oficiali gyvūnų prieglauda – Pensilvanijos moterų gyvūnų globos draugija (Women’s SPCA of Pennsylvania). 1877 m. atsirado Amerikos humaniško elgesio asociacija, o 1954-aisiais – Jungtinių Valstijų humaniško elgesio su gyvūnais draugija.

 

XX a. 6–7-ajame dešimtmečiais pradėjo kurtis privačios prieglaudos šalia savivaldybių steigiamų, ir visuomenės požiūris galutinai pakito: benamiai šunys ėmė atrodyti ne pavojingi valkatos, o būsimi draugai. 

 

Šiandien skaičiai liudija, kad keičiamės: nors kasmet prieglaudose visame pasaulyje atsiduria milijonai šunų ir kačių, eutanazijos mastai mažėja. Vis dėlto dar daugybė sveikų, mylinčių širdelių neranda namų. Ir galbūt todėl tiek daug kino kūrėjų, menininkų, rašytojų bando pasakyti tą patį – mes vis dar mokomės būti verti šuns pasitikėjimo.

 

Šią sąjungą ypač gerai supranta britai. Prieš dvejus metus Londono „Wallace Collection“ muziejuje buvo surengta paroda „Ištikimi ir bebaimiai. Šunų portretai“ („Faithful and Fearless: Portraits of Dogs“). Ji – tarsi vizualinė odė šuns ir žmogaus ryšiui, trunkančiam per amžius. Parodoje eksponuota daugiau nei penkiasdešimt kūrinių iš V&A, „Tate Britain“, „British Museum“ ir privačių kolekcijų: Gainsborough šunys Tristramas ir Foksas, Luciano Freudo skalikas Pluto, Davido Hockney taksai Stanley ir Boodgie. Parodos kuratorius Xavieras Bray rašė, kad šuns atvaizdas mene – tai žmogaus portretas iš vidaus. Britų troškimas turėti savo šuns atvaizdą – ne tuštybės ženklas, o bandymas įamžinti švelnumą, kuris yra laikinas, bet tikras.

 

Ir vis dėlto joks muziejus neišsaugo to, ką vienas šuo gali padaryti paprastu žvilgsniu. Šeštadienio rytą ateinu į filmavimo aikštelę – į mokyklą, kurios pavadinimas nereikalingas, tai bet kokia bet kuriame miestelyje esanti mokykla, nes visur nutinka tokios istorijos. Kreidos dulkės, drėgna šviesa ant linoleumo, ankstyvo rudens kvapas. Ilgaplaukė daili mergaitė įbėga pro mokyklos duris. Iš paskos – šuo. Mišrūnas, iš prieglaudos, su skirtingų spalvų akimis. Jo vardas Big Benas, o filmavimo komanda meiliai jį vadina Bigiu. Visi žino: glostyti negalima, kad šis keturkojis aktorius nesiblaškytų. O taip norisi... Ir vis dėlto, kai po vieno dublio jis pribėga prie manęs, nutaikau akimirką paliesti tą šiltą, jaukų kailį.

 

Dresuotojo Karolio Grigaliūno balsas skamba tarsi už kadro – ramus, bet tikslus. Filmavimo komanda giria mergaitę ir šunį, kad jie nepavargsta kartoti. Dublis, dublis, o kai nepavyksta – tik šypsenos veiduose, pakartokime; sakau – jūs šio filmavimo metu patiriate tiek pozityvių emocijų. Kartais šuo stabteli ne vietoje, pribėga ne laiku, tarsi norėdamas pasakyti: „Aš irgi turiu savo ritmą.“ Ir tame jo klusniame žingsnyje yra kažkas iš kito laiko – iš senųjų kino juostų, kai šuo buvo ištikimybės sinonimas. Kaip Erico Knighto Lesė, kasdien laukdavusi berniuko Džo, išeinančio iš mokyklos. 

 

Šalia stovi režisierė Dovilė Šarutytė, žiūrinti į monitorių taip, lyg matytų ne sceną, o pasaulio trapumą. Tai kino autorė, kuriai svarbiausia – jautrumas detalėms. Dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jos trumpametražiai filmai išsiskyrė savita intonacija, balansuojančia tarp realybės ir trapios poezijos. Filmas „Bjaurus sapnas“ (2008) sulaukė dėmesio Lietuvoje ir užsienyje, o „Aš tave žinau“ (2009) nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ buvo pripažintas geriausiu trumpametražiu filmu ir pelnė pagrindinį prizą Lenkijos studentų kino festivalyje „Young Cinema Art“. Vėliau buvo „Nesiseka šiandien“ (2011), už kurį režisierė pelnė antrąją „Sidabrinę gervę“, ir „8 minutės“ (2016), „Scanoramos“ pripažintas geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu.

 

Ilgametražis debiutas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (2021) tęsė tą pačią liniją; atpažįstamas buities intymumas, gedulo ir švelnumo sankirta, humoras, išaugantis iš kasdienybės absurdiškumo. Šis filmas buvo pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, vėliau pelnė apdovanojimus Valensijoje ir Transilvanijoje. Tai vienas subtiliausių šiuolaikinio lietuviško kino debiutų.

 

Šarutytės filmų temos, kaip ji yra sakiusi, niekada nebūna išprotautos. Jos susiformuoja iš gyvenimo smulkmenų: iš išgirstų pokalbių, pabrauktų knygos eilučių, iš tylių akimirkų, kai kažkas viduje suvirpa. „Mes keičiamės, temos kinta. O išlikti su viena tema kelerius metus yra didelis iššūkis. Gal todėl ilgai nesiryžau ilgametražiam filmui, kol neatėjo stipri tema.“

 

Svarbiausia, pasak jos, yra žmonės – tie, kurie kartu eina per visą kūrybos procesą. „Filmo kūrimas man primena kelionę. Komandos nariai – tai bendrakeleiviai, bendrakūrėjai. Svarbu, kad kiekvienas turėtų asmeninį motyvą, kažką, kas jį liečia. Tik tada iš tiesų tampame komanda. Geras ryšys kino aikštelėje – ne tik profesionalumas, tai atmosfera, kurią paskui pajunta ir žiūrovas.“

 

Naujasis filmas – apie šunis ir jų šeimininkus, apie dieną nuo ryto iki vakaro, filmas apie buvimą šalia. Stebėdama Bigį pagalvoju, kad šis mažas aktorius yra tikras Cucikas, tas, apie kurį Vytautas Šapranauskas, įgarsindamas Garfildą, su šypsniu yra taręs: „Cucikai, cucikai, kas tu per žmogus?“ Ir iš tiesų – kas? Tas, kuris moka mylėti be scenarijaus. Kai Dovilė sako „Cut!“, kamera sustoja, bet šuo dar žiūri į mergaitę, į operatorių, garso režisierių... To žvilgsnio galėtų pavydėti Aristotelis, „Wallace Collection“ ir visa mūsų civilizacija, dar tik bandanti išmokti būti verta prieglaudos šuns ištikimybės.

 

Šiuo metu jau nufilmuota pusė Uljanos Kim studijos prodiusuojamo filmo darbiniu pavadinimu „Šeimininkai“. Tai bus kino juosta apie žmones, ieškančius tarpusavio ryšio; šunys čia tampa tarpininkais žmonėms komunikuoti. Šeimininkai kalba apie savo augintinius, bet iš tiesų pasakoja apie save. Ir apie tai, kaip tie rytiniai ar vakariniai pasivaikščiojimai, tokie kasdieniški, pamažu tampa mažais socialiniais ritualais. Eiti su šunimi yra ne tik gyvūno poreikis, bet ir žmogaus išsigelbėjimas iš vienatvės ir rutinos: pakanka sutikti kitą vedžiotoją, pasikeisti žvilgsniais, paklausti vardo. Šunys suveda žmones į pokalbius, kurių patys niekada nebūtume pradėję. Miestų parkai ir takai kupini tokių nebylių bendrystės taškų – pavadėliai susipina, gyvenimai trumpam susiliečia. Pasivaikščiojimai kuria ritualus, saugų ritmą, kuris ramina ir žmogų, ir šunį. Ir tame lėtame ėjime kartu atsiranda tai, kas filme tampa svarbiausia – buvimas šalia.

 

Šuo, kaip sako režisierė Dovilė Šarutytė, veda keliais, kuriais pats žmogus galbūt niekada neitų. Jis atveria naują miesto žemėlapį – ne iš planų ar architektūros, o iš kvapų, garsų ir atsitiktinių susitikimų. Kiekvienas pramintas takas, žolės lopinėlis tampa savotiška čia buvusiųjų topografija. Filmas stebi šį kasdienybės reljefą kaip parabolę apie gyvenimą mikrorajone, kuriame nieko reikšmingo, regis, nevyksta, o vis dėlto viskas vyksta: būtent čia, tarp praeinančiųjų, tarp sustojusiųjų, tarp tų, kurie palieka pėdsakus.

 

Man tas filmavimo rytas paliko švelnų dėkingumo jausmą – kai po eilinio dublio dresuotojas su Bigiu išėjo į lauką pailsėti, šuo džiaugėsi kiekvienu prie jo priėjusiu, tiesėsi pauostyti besirenkančius klasės filmavimo scenai mokinukus, tas šuo, atėjęs iš prieglaudos, gavęs antrą šansą. Išgelbėtas, perimtas iš nežinomybės, iš tų, kurie nusprendė jo atsisakyti, mirus šeimininkui, jam nebeatsirado vietos jokiuose namuose. Bet dabar jis čia – žvelgiantis į kamerą, lyg bandytų suprasti, ką visa tai reiškia. Tose akyse ne tik paklusnumas, bet ir klausimas: kodėl kai kurie žmonės taip greitai pamiršta ištikimybę?

 

Ir vis dėlto gyvenimas moka taisyti net skaudžiausias istorijas. Bigis vos po dviejų mėnesių dresūros tapo kino šeimos nariu. Filmuojasi, klauso komandų, turi savo ritmą, savo žmogų – dresuotoją Karolį, kuris kalba su juo kaip su lygiu partneriu. Galbūt šuo nesupranta, kas yra kinas, bet tikrai jaučia, kai aplink daug šviesos ir gerumo.

 

Priglaudus šunį, vienas mokosi kantrybės, kitas – pasitikėjimo, abu kartu mokosi gyventi iš naujo. Šuo iš prieglaudos dažnai būna įtarus, bet nepaprastai ištikimas tam, kuris davė jam vardą ir vietą po stogu.

 

Ir iš tiesų, ko daugiau reikia, kad pasaulis taptų bent truputį geresnis? Kartais – tik šiek tiek šilumos, maisto dubenėlio, saugaus kampo ir žmogaus, kuris žino, kad gelbėdamas šunį gelbsti ir save.