Nestabilu (Shifty)

„Visuomenėje ateina momentai, kai galios pamatai ima judėti. Kai tai nutinka, viskas tampa nestabilu“, – skelbia titras kiekvienos iš penkių serijų pradžioje. Ši istorija daug kartų girdėta, nors įvairiai pasakojama. Aštuntajame dešimtmetyje pokario klasinis konsensusas ima byrėti paplautas ekonomikos lėtėjimo ir nevaldomos infliacijos. Čia pasirodo Margaret Thatcher, pasiryžusi perkirsti Britaniją varžantį Gordijaus mazgą, kurį, jos manymu, sumazgė inertiška biurokratija, nepaslankios profesinės sąjungos ir pavargęs socialinis modelis. Thatcher pritaikytos priemonės vėliau bus pavadintos neoliberalizmu (šis žodis Curtiso filme vis dėlto lieka neištartas) ir ženkliai pakeis ne tik jos šalį, bet ir visą pasaulį – galbūt ją net paguostų mintis, koks reikšmingas ir vis dar nekvestionuojamas jos palikimas mūsų regione, kur ji neabejotinai daug labiau mėgstama nei tėvynėje. Ten jos dešimtmetį trukusio valdymo pasekmės buvo skaudžios – deindustrializacija, finansializacija ir – už ką ji greičiausiai ir dega pragare – Tony Blairas.

Bet, kaip sakė pati Maggie, ekonomika yra tik priemonė, o tikslas – pakeisti žmonių sielą. Tad ir Curtiso žvilgsnis yra daug platesnis, o šiam dvasinam poslinkiui fiksuoti jo dokumentikos stilius – fragmentiškas ir hipnotizuojantis – itin tinkamas. Iš BBC, asmeninių ir kitų archyvų sumontuoti kadrai, kartais jungiami tik titruose liekančio Curtiso komentaro (čia nėra jo firminio ir jau gausiai parodijuojamo užkadrinio balso), apipina jo abstrakčią tezę – apie atomizaciją, dvasinį nesvarumą, atskaitos taškų ir bendros tikrovės nunykimą – konkrečiais pasakojimais, anekdotais, keistais sąskambiais. Kai kurie sugretinimai atrodo gana banalūs, pavyzdžiui, socialinių pokyčių ir Steveno Hawkingo pasišovimo performuluoti fundamentalias fizikos mokslo prielaidas, kiti netikėti ir netgi šmaikštūs (princesę Dianą graužianti bulimija – nematoma, nes svoris nekrinta, – palyginama su paslėptais finansų srautais). Svarbi Curtiso teminė gija yra muzika, lydinti ir išreiškianti Britanijos materialinius ir dvasinius kismus, bet lygiai taip pat jiems neatspari: panašiu metu, kai Ruperto Murdocho žiniasklaidos imperija ėmė masiškai laužti antraštes iš piršto, elektroninis sintezatorius leido kurti garsus ir aranžuotes be muzikos instrumentų.

Vienoje vietoje, pasakodamas apie neoliberalų išlaisvintas grobuoniškas finansų jėgas, nusiaubusias paskutinius Britanijos pramonės likučius, Curtisas jas palygina su prichvatizacija posovietinėje Rusijoje. Vienalaikiai vyksmai mūsų Europos dalyje nepatenka į šio filmo akiratį (nors Curtisas juos nagrinėjo viename ankstesnių savo serialų), tačiau paralelės akivaizdžios: ta pati ekonomikos ir savivokos krizė palietė ir mus, tik kur kas giliau. Tokie serialai kaip „Nestabilu“ galbūt gali padėti sugriauti ir mūsų neistorišką įsivaizdavimą apie „Vakarus“ XX amžiaus pabaigoje kaip nekintančią gerovės ir laisvos rinkos žemę, kuri tik dabar pradėjo griūti dėl nežinia iš kur atsiradusio populizmo. Kažkas pašvinkę britų karalystėje jau keturiasdešimt metų.