Svetimas: Žemė (Alien: Earth)

Jamesas Cameronas po septynerių metų šią baimę pavertė kariniu epu – iš vienos būtybės padarė armiją, o iš Ripli – motinos simbolį. Davidas Fincheris savo versijoje „Svetimas 3“ (1992) nubloškė kapitonę Ripli į kalėjimo planetą, kur ji tapo pasiaukojimo figūra, sąmoningai priėmusia mirtį kaip vienintelį būdą sustabdyti tai, kas gimsta iš žmogiškojo godumo. Kiekvienas iš šių filmų kalbėjo apie ribas – kūno, kontrolės, išgyvenimo. 

Regis, tada trilogija galėjo baigtis, tačiau ne – Jeanas-Pierre’as Jeunet nusprendė prikelti Ripli ketvirtoje dalyje „Svetimas: prisikėlimas“ (1997) ir paversti ją klonu – pusiau žmogumi, pusiau svetimu, tad galiausiai Ripli tapo pačios sagos metafora: kūrinys, atgimęs iš savosios mutacijos. Tačiau žiūrovai nebepriėmė šios Ripli, nes ji paneigė tą žmogiškumo pagrindą, ant kurio buvo vystoma visa jos ankstesnė kelionė. Tada galėjo būti padėtas taškas. Deja, taip nenutiko. Filmų iki šiol sukurta šeši, o šiemet dar pasirodė ir TV serialas „Svetimas: Žemė“.

Ambicingojo Noah Hawley („Fargo“, TV serialas) rankose jis tampa bandymu atgaivinti šią visatą nukeliant į 2120-uosius, dvejais metais anksčiau, nei prasideda pirmojo filmo įvykiai. Tačiau seriale svarbesni tampa ne monstrai, o vienos korporacijos (mat pasaulį valdo tik korporacijos) „Prodigy“ laboratorijos, kur mirtinai sergančių vaikų sąmonė perkeliama į suaugusiųjų sintetinius kūnus. Taip gimsta hibridai – nauja žmonijos karta, kurių mirtingumas yra tik techninė klaida. Personažai tarytum tampa Piteriais Penais, kurie niekada neužauga, tad ši idėja gal ir galėtų būti įdomi kaip fikcija apie prigimtinį vaiko gėrį ir naivumą, tačiau ji plėtojama labai schematiškai.

Be to, Hawley pasaulis perdėtai sterilus, „Nostromo“ tamsą čia pakeičia baltos apšviestos laboratorijos, šlykštumo pojūtį – estetiškas biopunkas, kur technologijos, suaugusios su kūnu, netenka jo šilumos. Tokia švara atspindi naująją „Svetimo“ epochą – pasaulį po siaubo. Tai, kas Scotto filme buvo nepažinta tamsa, čia tampa apšviesta ir suklasifikuota. Net ksenomorfas – šio pasaulio branduolys – nebėra tikra grėsmė. Jis veikiau pasirodo kaip istorinis reliktas, lyg senas eksponatas, kurį tyrinėja laboratorijos darbuotojai. Monstras, kadaise įkūnijęs žmogaus egzistencinį siaubą, dabar paverstas valdomu objektu.

Toks racionalumas, regis, naikina ir patį Svetimo mitą – tą nesuvaldomą „kitoniškumą“, kuris iš pradžių simbolizavo žmogaus susidūrimą su nežinomybe. Labiausiai seriale turbūt trikdo vaikų sąmonę įkūnijantys suaugę aktoriai, nes dezorientacija muša iš vėžių ir kyla klausimas, kokio amžiaus auditorijai skirta ši produkcija. Tad žiūrint į juos galima atsidurti pasaulyje po jausmų, kuriame siaubas egzistuoja tik kaip teorinė kategorija, kur ir pats svetimas nebegąsdina, o kažką iliustruoja.

Scottas, Cameronas ir Fincheris filmavo prakaitą, kraują, garus, viską, kas gyva, net kai tai kėlė šleikštulį. O štai Hawley, regis, užsiima „Svetimo“ analize: jo darbas – tai refleksija apie mitą, o ne pats mitas. „Svetimo: Žemė“ kūrėjas iš ankstesnių filmų skolinasi „vintažinius“ elementus, kurie šiandien vėl tapo madingi, ir teigia, kad nebando atkartoti ankstesnių filmų, tačiau šis nebandymas rodo, kad Hawley kartu ir nebesupranta, ką jie reiškė. Galbūt todėl šis serialas atrodo tarsi sukurtas „po pabaigos“ – kai viskas jau buvo pasakyta, o kūrėjui belieka analizuoti savo pirmtakų baimes. Tai nebe istorija apie išlikimą, o apie stebėjimą iš šalies.