Keisti dalykai (Stranger Things)

„Keisti dalykai“ prasideda 1983-iaisiais mažame Hokinso miestelyje JAV, kur staiga ima vykti keist(esn)i dalykai. Grupė vaikų užbaigia dešimties valandų trukmės „Požemių ir drakonų“ stalo žaidimo sesiją ir vėlai vakare su dviračiais išsiskirsto namo. Netrukus jaunasis Vilas dingsta nepalikdamas jokių pėdsakų, viduryje miškų atsiranda keista nekalbanti mergaitė skusta galva, o slaptoje valstybinėje laboratorijoje vykdomų eksperimentų metu atsiveria durys į Atvirkščią pasaulį.

Iš pirmo žvilgsnio Broliai Dufferiai tiesiog meistriškai atkuria 9 deš. Tačiau seną televizijos užsklandą primenantis logotipas, teminė muzika, tiksliai atkurti interjerai, net operatoriaus darbas atrodo butaforiški. Netrukus tampa aišku, kad jų siūlomas pasaulis – ne realybės (tokios, kokia iš tiesų egzistavo) imitacija, o tuometinės kultūros atspindžių produktas, 9 deš.  hiperversija estetine, emocine ir dramaturgine prasme. Joje telpa viskas – Steveno Spielbergo ir Stepheno Kingo įtakos, „Ateivis“, „Svetimas“ ir „Prisikėlęs iš pragaro“, gandai apie slaptus pseudomokslinius eksperimentus su psichoaktyviomis medžiagomis (telekinezė!), Šaltasis karas, BMX dviračiai ir stalo žaidimai.

Net patys serialo personažai paremti to laikmečio paaugliams skirtų filmų archetipais – čia yra nevykėliai, moksliukai, mokyklos atstumtieji ir populiarieji (šios grupės galų gale turi išmokti bendradarbiauti), ir, žinoma, priešas – dažniausiai suaugęs ir ateinantis iš išorės. Vis dėlto į vieną krūvą sudėję ne tik tuometinę klasiką, bet ir visišką šlamštą, savo sukurtą formą broliai Dufferiai užpildo nauju turiniu – jie adaptuoja dialogus, personažų savybes, montažą, specialiuosius efektus, ir net muziką. Manau, čia ir slypi nemaža dalis „Keistų dalykų“ sėkmės. Kita dalis – puikiai parinkti, su serialu augę ir užaugę jaunieji aktoriai, išsiskyrę savo tipažais ir įtikinę savo vaidinamais personažais. Ne tik pagrindiniai, tačiau ir tie, kurie į serialą įsiliedavo su kiekvienu nauju sezonu. Lygiai, kaip ir suaugusiųjų vaidmenis atlikę aktoriai – Winona Ryder po ilgo laiko neabejotinai atlieka vieną iš geriausių savo rolių vienišos, kiek pasimetusios, tačiau rūpestingos motinos amplua.

Draugystė yra tai, kas sudaro serialo epicentrą. Personažai mokosi draugauti ir priimti, kitokius, nei jie – iš to gimsta vienos netikėčiausių, bet ir gražiausių serialo draugysčių, o antipatiški personažai netikėtai tampa visai simpatiškais (kaip kad nutinka mokyklos populiariojo jaunuolio Styvo atveju).

Be abejonės, esama per ilgų scenų, bereikalingų santykių ekskursų ir konfliktų, kurie netenka prasmės personažams vėl ir vėl susidūrus su išoriniu blogiu, ir serialas, sutrumpintas geru ketvirtadaliu, nebūtų labai nukentėjęs. Vis dėlto Broliai Dufferiai nuo pirmo iki paskutinio sezono lieka ištikimi savo sukurtai istorijai ir po truputį plečia abu pasaulius - taip trečiajame sezone Hokinso miestelyje atsiveria didžiulis prekybos centras (dar viena nostalgijos oazė), o serialo personažai vis daugiau sužino apie Atvirkščią pasaulį ir jo atsiradimo istoriją. Nestebina ir tai, kad paskutinis sezonas temiškai gręžiasi į pirmąjį - į Vilo dingimą, jo patirtą traumą, kartu sugrįžtant ir į mažą, dabar jau izoliuotą Hokinso miestelį. Pagrindinių personažų kelionė (gąsdinanti, bet kartu ir graži) į Atvirkščią pasaulį čia žymi ribą, simbolišką paauglio virtimą suaugusiuoju. Todėl ir pabaiga, kai ne tik kartu nugalimas blogis, bet ir atsisveikinama su „Požemiais ir drakonais“ – žaidimu, tiek metų kursčiusiu berniukų fantaziją, atrodo tiksli ir sąžininga.

Broliai Dufferiai sugebėjo sukurti jautrų ir keistą pasaulį su pagavia atmosfera, personažais, kurie nenustoja rūpėti, ir intriguojančia paslaptimi. Galima galvoti, kad „Keisti dalykai“ pasakoja apie paauglių kovą su tarpdimensiniais monstrais – juk būtent tai žada serialo anonsas. Tačiau iš tiesų jis apie buvimą keistuoliu, atstumtuoju ar tiesiog kitokiu. Ir apie tai, kaip svarbu turėti draugų. Nes tik tada, kai visi laikysis drauge, monstrai (vidiniai ir išoriniai) bus nugalėti.