Pitsburgo priimamasis (The Pitt)

Duobėje

2026.04.17 Elena Jasiūnaitė

Sumanymo autorius R. Scott Gemmill

Vaidina Noah Wyle, Patrick Ball, Katherine LaNasa, Supriya Ganesh, Fiona Dourif

2025–, JAV, HBO

Lietuviškame pavadinime „Pitsburgo priimamasis“ nebelieka žodžių žaismo. „The Pitt“ yra Pitsburgo trumpinys, o numetus vieną t – duobė, kurioje visi kovoja dėl išlikimo. Taip šią vietą vadina priėmimo skyriaus gydytojas Robis, nors jo vadovė ir draudžia tai daryti. „Pitsburgo priimamasis“ yra turbūt geriausias medicininis serialas nuo „Ligoninės priimamojo“ („ER“, 1994–2009) laikų. Bent jau tiems, kuriems medicina įdomesnė nei romantinės dramos.

 

Su „Ligoninės priimamuoju“ serialą sieja ir daugiau panašumų – jis buvo planuojamas kaip šio serialo tęsinys, jį sukūrė buvęs vykdantysis prodiuseris R. Scottas Gemmillas, o pagrindinis vaidmuo atiteko Džono Karterio vaidmenį sukūrusiam, šį kartą Maiklu Robinovičiumi tapusiam Noah Wyle’ui (dėl šių sąsajų „Pitsburgo priimamojo“ kūrėjams teko susidurti su teisininkais).

 

Kiekvienas „Pitsburgo priimamojo“ sezonas (šiuo metu jų yra du, bet neabejoju, kad serialas bus pratęstas) sudarytas iš penkiolikos serijų. Arba iš penkiolikos vieno gydytojų ir slaugytojų budėjimo valandų.

 

Viena valanda vienoje serijoje tiksliai atskleidžia darbo skubios pagalbos skyriuje ypatumus – krūvį, greitį, įtampą, tvyrantį chaosą priimant ir skirstant pacientus. Kitaip nei tradiciniuose medicininiuose serialuose, kur vieno paciento atvejui įprastai skiriama viena serija, atvejų tęstinumas (vieni pacientai užsilieka ilgiau, kitų problemos išsprendžiamos greitai) kuria tikroviškumo įspūdį – niekas netrumpinama ir neskubinama dėl dramatizmo. Serialo veiksmas vyksta tame pačiame ligoninės skyriuje, o personalas į lauką išeina nebent pasitikti greitosios pagalbos automobilio. Lydime personažus jų darbe – nuo rutininių atvejų iki chaotiško skubių sprendimų priėmimo, susidūrus su šautinėmis žaizdomis ar psichologinėmis krizėmis. Atsiskleidžia ne tik pacientų, bet ir darbuotojų asmeninės istorijos, realiais atvejais iliustruojami ligoninės administracijos ir sveikatos apsaugos sistemos problemų pavyzdžiai.

 

„Pitsburgo priimamajame“ nėra superherojų, genialių paskutinės sekundės sprendimų – serialo personažai primena realius žmones. Tai ne tik gydytojai, bet ir slaugos personalas – priešakinė grandis, pasitinkanti pacientus ir sprendžianti apie jų būklės sunkumą. Gydytojas Robis neturi gelbėtojo ar nepalaužiamo autoriteto auros, jis tik labiau patyręs. Bet pavargęs, turintis asmeninių demonų, paženklintas darbo per kovido pandemiją.

 

Pirmasis serialo sezonas (antrasis dar tik įsibėgėja), žinoma, turi centrinį įvykį, dramaturginę kulminaciją, pareikalaujančią didžiausio personalo susitelkimo ir daugiausia jėgų (fizinių ir emocinių). Vis dėlto serialo pagrindas – mažų, kasdienių atsitikimų suma. Tuo „Pitsburgo priimamasis“ skiriasi nuo kitų serialų, ieškančių įspūdingiausių atvejų. Kartu jis nesiūlo įprastinio žiūroviško komforto, kai viskas išsprendžiama ir visi laimingai keliauja namo ilsėtis. Serialas pasakoja apie kasdienę darbo įtampą. Apie sprendimus, kurie turi būti priimami per sekundę. Apie perpildytus koridorius, nuolatinį personalo trūkumą, apie tai, kad profesinį augimą kartais užgožia perdegimas. Ir apie sistemą, kuri kasdien balansuoja ant ribos.