Pluribus

Žmonija kaip „ChatGPT“

 

„Pluribus“, naujasis „Brėkštančio blogio“ kūrėjo Vince’o Gilligano hitas, yra mokslinė-fantastinė distopija arba utopija, ir būtent šis klausimas – pagrindinis serialo draminis konfliktas.

 

Kosminė civilizacija į Žemę atsiunčia virusą, o šis sujungia visus planetos žmones į vieną kolektyvinę sąmonę: žmonijos žinios, patirtys ir jausmai tampa prieinami visiems, bet kokie individualumai ištirpsta į bendrą būtį, kuri patiriama kaip racionalios palaimos jausmas.

 

Pagrindinė veikėja Kerol (Rhea Seehorn), mizantropė meilės romanų rašytoja, dėl nežinomų priežasčių yra viena iš vos trylikos planetos žmonių, atsparių virusui. Jai didysis „susijungimas“ atrodo siaubingas apokaliptinis įvykis, kurį reikia ištaisyti (neigiamą Kerol nusiteikimą sustiprina ir tai, kad per „susijungimą“ nedidelė žmonijos dalis neišgyveno, įskaitant ir jos žmoną Helen). Tuo metu kolektyvinė žmonija – vadinamieji „kiti“ – visapusiškai rūpinasi išlikusiaisiais atskalūnais, pildo kiekvieną jų norą, kad tik šie gyventų patogiai ir būtų laimingi. Kartu žmonija ieško būdo, kaip ir likusiuosius prijungti prie kolektyvinės palaimingos būsenos, nors ir tikina, kad to nedarys be jų sutikimo.

 

Kerol tenka spręsti, ar tam priešintis, ar tai priimti, nors „Pluribus“ nėra istorija apie tiesmuką alternatyvą tarp individualumo ir kolektyvizmo. Kerol nesvarsto ir net negalėtų svarstyti savanoriškai prisijungti prie „kitų“ – tai tiesiog reikštų to „aš“, kuris priima sprendimą, susinaikinimą. Veikiau serialo prielaida apie žmonijos susiliejimą leidžia įdomiais kampais nagrinėti, kaip individualumas ir kolektyviškumas yra vienas nuo kito priklausomi poliai, neegzistuojantys grynu pavidalu net ir itin atomizuotoje (vėlyvojo kapitalizmo) visuomenėje.

 

Kerol kaip tik ir įkūnija šią atomizaciją – ji yra self-made moteris, užsidirbanti rašydama populiarius romanus, kuriuos pati laiko šlamštu. Ji bjauraus būdo, į savo skaitytojus (daugiausia skaitytojas) žiūri su nepatiklia panieka, o vienintelis tvirtesnis žmogiškas ryšys ją siejo su žmona. Naujoji planetos tvarka ją ypač žeidžia tuo, kad atsiduriama visiškoje kolektyvinės žmonijos, kad ir kaip geranoriškai nusiteikusios, valioje.

 

Šį staiga atsiradusį globalų kolektyvą įkūnija Zosia (Karolina Wydra), paskirta būti kontaktiniu Kerol asmeniu. Jųdviejų interakcijos dažnai primena pokalbius su „ChatGPT“. Tačiau, nepaisant Kerol skepsio ir nepatiklumo, santykiai su Zosia vystosi ir stiprėja, netgi atsiranda tam tikro intymumo – nors ir nedingsta abejonė, kiek tas ryšys tėra Kerol projekcija. Ir ar iš viso įmanomas žmogiškas ryšys su tokia abstrakcija kaip žmonija?

 

Tai nėra nauji ar itin originalūs klausimai, tačiau „Pluribus“ juos dramatizuoja įdomiomis ir kartais labai komiškomis situacijomis. Vienas itin taiklus epizodas parodo, kokia reliatyvi mums įprasta individualumo ir kolektyviškumo priešprieša. Kerol reikia maisto, tačiau ji nenori, kad ją maitintų „kiti“, – taigi važiuoja į prekybos centrą. Čia lentynas randa visiškai tuščias, tad pareikalauja jas pripildyti. Tuoj pat suvažiuoja dešimtys sunkvežimių, ir šimtai žmonių per kelias minutes parduotuvę pripildo produktų, o Kerol supranta savo autonomijos gesto ironiją.

 

Tačiau ar supranta „kiti“? Tai vienas iš klausimų, kuriuos kelia serialo mintinis eksperimentas. Ar tobulai skaidrios komunikacijos, kurią įgalina kolektyvinė sąmonė, sąlygomis apskritai įmanoma ironija, sarkazmas (Kerol itin svarbi jos savasties dalis) ar netgi menas? Kerol vienoje serijoje iš muziejaus parsineša Georgios O’Keeffe paveikslą ir pakabina vietoje to paties paveikslo reprodukcijos savo namuose, o „kitiems“ kultūrinis žmonijos palikimas atrodo visiškai nereikalingas.

 

Kitoje serijoje dar vienas virusui atsparus žmogus, jauna mergina iš kalnų kaimo, kurį laiką toliau gyvena savo gyvenimą apsupta bendruomenės, kol randamas būdas jai prisijungti prie „kitų“. Ir vos tai įvyksta, visas kaimas, įskaitant pačią merginą, tiesiog išsivaikšto. Nes, žiūrint visiškai racionaliai, visas tas gyvenamasis pasaulis nėra vertas išsaugoti – jis tebuvo jai vienai skirtas teatras, tarsi džiunglių imitacija zoologijos sodo garde. Žengiant žingsnį toliau – ar visus trylika užsilikusių atskalūnų prijungus prie bendros žmonijos sąmonės ta žmonija bematytų prasmės toliau egzistuoti?

 

Tikiuosi, kad šie klausimai bus plėtojami antrame „Pluribus“ sezone ir kad Kerol paklaus Zosios, kas nužudė J.F. Kennedy bei kas liko neatskleista Epsteino failuose.