Scanorama 2024

 

  Prie komandos prisijungė patyrusi šveicarų programų sudarytoja Annina Wettstein, ji sustiprino dėmesį naujoms kino tendencijoms, radikaliau pažvelgė į komercinį kiną, surado originalių raiškos priemonių ir parodė atidumą jaunoms talentingoms Europos režisierėms. Skirtingose „Scanoramos“ programose šiemet išsidėstys ne tik „Goethe’s salono“ filmai, bet ir pirmą kartą rengiamos prancūzų kinui skirtos programos „Rudens ekranai“ kūriniai. 

 

 

  Šių metų „Scanorama“ atgaivina primirštą programą „Belaukiant Scanoramos“ ir festivalio išvakarėse, lapkričio 6–7 d., populiarioje meno erdvėje „Kablys“ pristatys pasaulinio pripažinimo sulaukusį išplėstinio kino projektą „Vertikalusis kinas“. Lapkričio 7 d. visų miestų – šiais metais jau septynių – kino teatruose „Scanoramą“ atvers Kanų kino festivalio atidarymo filmas, prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux „Antras veiksmas“ („Le Deuxième Acte“), simboliškai primenantis didžiojo festivalio atidarymą. O pratęsiant tradiciją užbaigti festivalį lietuvių kūrėjo filmu pabaigoje bus parodyta Lino Mikutos dokumentinė juosta „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“. 

 

 

Kafkiškosios metamorfozės

 

 

  Kafkos kūriniai prieš daugelį metų nupiešė mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo, subyrėjusių tarpusavio ryšių ir kančios. O nūdienos sociologai rimtai nagrinėja visuomenės pagreičio paradoksą, kai normalūs gyvenimo aspektai tampa prabanga ir deficitu. Šių dienų žmogui nebėra kada susimąstyti, sustoti. Jį įsuka kafkiškas procesas, versdamas nenatūraliai elgtis, bėgti, siekti, orientuotis į rezultatą, bet ne į turinį. Ar įmanoma sustoti? Ar įmanoma sugrįžti į empatijos ir natūralių jausmų pasaulį, nepervertinant televizijos, socialinių tinklų, nuomonės formuotojų poveikio ir dirbtinio intelekto visagalybės, bruzdesį pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio ieškojimu? Dar viena festivalio naujovė – Kafkos retrospektyvą lydintys jo kūrinių skaitymai (aktoriai Rasa Samuolytė, Dalia Michelevičiūtė, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas) prieš režisieriaus Peterio Capaldi trumpametražį filmą – originalią „Metamorfozės“ ekranizaciją „Franzas Kafka. Nuostabus gyvenimas“ („Franz Kafka’s It’s a Wonderful Life“, 1993).

 

 

  Vien režisierių plejada – Davidas Lynchas, Romanas Polanskis, Woody Allenas, Martinas Scorsese – įkvepia norą pamatyti, kaip jie suprato Kafką. Šis rašytojas, nelaikęs kino menu, nenorėjęs būti interpretuojamas, susilaukė išskirtinio režisierių dėmesio ir sau, ir savo kūrybai. Kafkai skirtą retrospektyvinę programą neatsitiktinai pradėsime amerikiečių klasiko Orsono Welleso Europoje sukurta „Proceso“ („The Trial“, 1962) ekranizacija, iki šiol neprarandančia žiūrovų susidomėjimo, šalia jo parodysime Agnieszkos Holland daugiau nei prieš 40 metų sukurtą televizinę šio kūrinio versiją, ir mūsų režisieriaus Algimanto Puipos LRT realizuotą „Procesą“ (1994), kurio pasirinkimą režisierius tuo metu suprato kaip savo lemtį. Šalia jų – Michaelio Haneke’s „Pilis“ („Das Schloss“, 1997), Peterio Capaldi „Franzas Kafka. Nuostabus gyvenimas“ ir filmai, kuriuos sukurti paskatino Kafkos pasaulis. Kino novatoriai Jeanas-Marie Straubas ir Danièle Huillet, dažnai kūrę filmus pagal nebaigtus autorių kūrinius, „Klasių santykiuose“ („Klassenverhältnisse“, 1984) atsigręžė į pirmą, neužbaigtą Kafkos romaną „Amerika“. Režisierių Terry Gilliamą sukurti filmą „Brazilija“ („Brazil“, 1985) įkvėpė nesenstančios sambos melodijos, lydinčios visą filmą ir kartu virstančios košmariška ateities vizija. Čekų naujosios bangos kūrėjo Jurajaus Herzo makabriškas juodosios komedijos, siaubo ir politinės satyros šedevras „Kremuotojas“ („Spalovač mrtvol“) buvo baigtas iškart po Prahos pavasario ir 1969 m. uždraustas. Retrospektyvą užvers režisierių Georgo Maaso ir Judith Kaufman filmas „Gyvenimo šlovė“ („The Glory of Life“, 2024), skirtas paskutiniams Kafkos gyvenimo metams ir jo paskutinei meilei.

 

 

Vertikalus kinas: iššūkis horizontaliajam formatui

 

 

  Pastaruoju metu vis dažniau diskutuojama apie technologijų ir medijų įtaką kinui. Jo tradicinės formos keliasi į televiziją, avangardiniai ir eksperimentiniai kūriniai keliauja į meno galerijas, kino istoriją ir dabartį galima sekti namų kino platformose. Keičiasi ne tik vartojimo įpročiai, bet ir įprastas ekrano formatas – mobiliaisiais įrenginiais užfiksuoti vertikalūs vaizdai vis dažniau kelia pavojų horizontaliajam formatui. Reaguojant į šiuos procesus, festivalio žiūrovai bus kviečiami apmąstyti įprastą kino seanso patirtį ir kino raidos procesus.

 

 

  Pirmą kartą parodytas 2013 m. Kremso festivalyje „Kontraste“, „Vertikalusis kinas“ („Vertical Cinema“) yra olandų kuratorių kolektyvo „Sonic Acts“ inicijuotas projektas. Žinomi eksperimentinio kino kūrėjai ir vizualiųjų menų atstovai buvo pakviesti sukurti dešimt audiovizualinių kūrinių specialiai pagamintam 90 laipsnių kampu pasuktam 35 mm juostos projektoriui. Taip gimė įspūdinga abstrakčių filmų, formalių eksperimentų, rastos filmuotos medžiagos, chemiškai apdorotų juostų ir gyvo lazerinio šou kolekcija. Nuo savo pasaulinės premjeros projektas buvo ne kartą pristatytas prestižiniuose festivaliuose bei muziejuose ir tapo vienu plačiausiai išgarsintų pastarojo dešimtmečio eksperimentinio kino įvykių. Papildytas dar keturiais kūriniais, jis bus diskusijas provokuojančia įžanga į „Scanoramą“.

 

 

Šiaurės fokusas

 

 

  Viena pamatinių „Scanoramos“ programų „Naujienos iš Šiaurės“ rodys rinktinius Šiaurės šalių filmus. Net du jos filmai – festivalio žiūrovams gerai pažįstamų švedų režisieriaus Magnuso von Horno „Mergina su adata“ („Pigen med nålen“) ir islando Rúnaro Rúnarssono „Brėkštant“ („Ljósbrot“) – garsiai nuskambėjo Kanuose. Magnusas von Hornas tęsia bergmanišką lyčių įtampų tradiciją gotiškame trileryje, sukurtame pagal tikrus praėjusio šimtmečio įvykius, palikusius gilų pėdsaką Danijos istorijoje. O Rúnaro Rúnarssono filmas stebina subtiliu paprastumu, kuris šiandien vis retesnis efektus mėgstančiame kino pasaulyje.

 

 

  Pastaraisiais metais naujais vardais ir filmais išsiskiria norvegų kinas. Režisierės Liljos Ingolfsdottir debiutas „Mielas“ („Elskling“) Karlovi Varų festivalyje pelnė net 5 apdovanojimus – Specialųjį žiuri prizą už geriausią debiutą, apdovanojimą už geriausią aktorės vaidmenį, prestižinį „Fipresci“ apdovanojimą, Ekumeninės žiuri prizą ir Europos kino teatrų apdovanojimą. Kuo ypatinga ši sudužusios meilės ir byrančios šeimos istorija? Neįtikėtina menine branda, kuria ne taip dažnai pasižymi pirmieji filmai. Režisierė įtaigiai primena, kad apie sudėtingus dalykus galima kalbėti paprastai – negražinant ir nemeluojant. Pirmosios Dago Johano Haugerudo trilogijos dalys „Seksas“ („Sex“) ir „Meilė“ („Kjærlighet“) tyrinėja šiuolaikinius žmonių santykius, atskleisdamos neįtikėtiną aktorių tarpusavio dinamiką ir panardindamos į tankią kinematografišką atmosferą. 

 

 

  O suomių režisierės Tiinos Lymi filmo „Maja iš Audrų salos“ („Myrskyluodon Maija“) scenarijus primena Žemaitės „Nutekėjimo laimės“ istorijas. Viskas panašu – ir laikotarpis, ir Joninių burtai, ir naivios kaimo merginos baimės ir svajonės, ir būtinybė paklusti tėvų valiai. Tik Maja nepanaši į Žemaitės nelaimėlę Katrę, pražuvusią Vingių Jono ir jo tėvų namuose, kitokia ir šios istorijos baigtis.

 

 

Plačioji Europa: režisūrinė ir aktorinė meistrystė

 

 

  Programą „Kertant Europą“ tradiciškai sudaro pripažinimą pelnę filmai iš Berlyno, Kanų, Karlovi Varų, Lokarno, Venecijos kino festivalių. Tai naujausios Europos kino kūrėjų juostos, formuojančios festivalio stuburą. Šią programą taip pat paveikė metamorfozės vėjai – įtraukėme akcentus atskiriems miestams. Klaipėdai skirti prancūzų klasikės Agnès Varda „Trumpasis iškyšulys“ („La Pointe Courte“, 1955) ir britų režisieriaus Marko Jenkino „Masalas“ („Bait“, 2019). Išskirtinį 35 mm juosta nufilmuotą, iš vienintelės kopijos rodomą ir sulig kiekvienu seansu nykstantį britų kūrėjo Charlie’o Shackletono „Pomirtinį gyvenimą“ („The Afterlight“, 2021) rodysime tik „Skalvijos“ kino centre Vilniuje ir Kauno kino centre „Romuva“. Klaipėdos žiūrovų lauks ir specialus kino bei gyvos muzikos seansas – italų režisierių Francesco Bertolini, Adolfo Padovano ir Giuseppe’s de Liguoro sukurta Dante’s „Dieviškosios komedijos“ ekranizacija „Pragaras“ („L’Inferno“, 1911) atvers retai išvystamus nebyliojo kino istorijos puslapius. 

 

 

  „Scanorama“ žada daug susitikimų su pamėgtais aktoriais. Su Isabelle Huppert net dviejuose filmuose – André Téchiné’o „Mano nauji draugai“ („Les gens d’à côté“) ir Patricios Mazuy „Lankymo valandos“ („La prisonnière de Bordeaux“). Su Léa Seydoux, Louisu Garreliu, Vincentu Lindonu – „Antrame veiksme“. Kviesime atrasti puikią norvegų aktorę Helgą Guren („Mielas“). Ir jaunas, talentingas režisieres pagrindiniame konkurse – Oksaną Karpovych („Perimtas ryšys“ / „Intercepted“), Vitą Marią Drygas („Pavojinga zona“ / „Danger Zone“), Mają Novaković („Kas ateis pasibelsti į namo duris“ / „At the Door of the House Who Will Come Knocking“), Sarą Suma („Artūras ir Diana“ / „Arthur & Diana“).

 

 

  Karlovi Varų konkursinėje programoje pristatytas „Banzo“ yra sukrečiantis filmas apie kolonijines Portugalijos patirtis. Režisierė Margarida Cardoso jas tyrinėjo dar savo dokumentiniuose filmuose, kol nusprendė įprasminti dokumentinės stilistikos vaidybinėje juostoje. Kitokiais, rafinuotesniais, registrais suskamba ryškiausio portugalų režisieriaus Miguelio Gomeso kolonijinė Azijos odisėja „Grand Tour“, įvertinta už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje. Berlinalės „Sidabrinį lokį“ pelniusi Bruno Dumont’o „Imperija“ („L’empire“) kuria europietišką „Žvaigždžių karų“ versiją, siūlydama ne tik satyrišką kosminės apokalipsės viziją, bet ir taikliai komentuodama šių laikų žmogiškąją būklę.

 

 

Pagrindinis konkursas: talentingų moterų balsas

 

 

  Šiais metais pagrindinį konkursą norisi vadinti jaunų talentingų Europos moterų programa. Joje girdimi balsai, jau nuskambėję tarptautinėje erdvėje, skambės tik garsiau. Formuodami šią mums itin svarbią programą, stengėmės rasti pusiausvyrą tarp filmų išskirtinumo ir patrauklumo žiūrovams – kurti teminę, stilistinę ir prasminę įvairovę. Jaunos kūrėjos drąsiai ir be kompromisų prabyla apie įvairiausius gyvenimo skaudulius ir slapčiausius jausmus, patiriamus išbandymus ir iššūkius. Nuo karo temos iki žmogiškųjų konfliktų analizės, nuo radikalių kino kalbos naujovių iki gražaus tradicinio naratyvo – toks jų kelias į didįjį kiną. Atrodo, kad Europos kino akademijos direktoriaus Matthijso Wouterio Knolio vadovaujamai žiuri bus dėl ko pasiginčyti renkant geriausią konkurso filmą.

 

 

  Kino ekscentrikams skirta programa „Galvok, ką nori“ intriguos įdomiais debiutais ir kino formas tyrinėjančiais kūriniais. Žanrinio kino įdomybėms skirtos programos „Naktinės būtybės“ kertinė ašis – norvegų režisierės Theos Hvistendahl konceptualus zombių filmas „Kaip elgtis su nemirtingaisiais“ („Håndtering av udøde“), atvėręs Geteborgo kino festivalį.

 

 

Lietuvių kino dabartis ir praeitis

 

 

  Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros šiais metais – jautri Lino Mikutos juosta „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“, Latvijos ir Lietuvos bendros gamybos juosta „7 Jurio rokenrolai“, režisuota Elizabetes Mežules-Gricmanes ir Ramunės Rakauskaitės, Ukrainos ir Lietuvos bendros gamybos filmas „Pro begalybės objektyvą“, režisuotas Ksenios Kravtsovos, ir Klaipėdos programą papildysiančios Šarūno Mikulskio „Nykstančios rūšys“ (2012). Priminsime nesenstantį dokumentinį Pepe’s Andreu ir Rafaelio Moléso filmą „Omarų sriuba“ (2020), kurio gamyboje dalyvavo Arūno Matelio studija „Nominum“.

 

 

Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ kaip ir kasmet primins laiko patikrintus filmus, kvies paminėti linksmas ir liūdnas sukaktis, svarbius lietuvių kino faktus. Šiemet paminėsime vienintelio lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas) 50-metį, prisiminsime Donato Banionio šimtmetį, parodydami jo kūrybinei biografijai svarbų filmą „Adomas nori būti žmogumi“, žymėjusį lemtingą susitikimą su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi, Klaipėdoje pakviesime į Algimanto Puipos filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ seansą. Nemokami šių filmų seansai pasklis po miestų bibliotekas ir kitas kultūros erdves.

 

 

Nepažintas sovietinių laikų Sakartvelo kinas

 

 

  Toliau atversime „Lietuvos kino“ archyvo lobius, kuriuose išsaugoti didžiųjų Sakartvelo režisierių Tengizo Abuladzės ir Otaro Joseliani filmai, prisiminsime ir 95-erių Laną Gogoberidzę, praėjusiais metais Berlyno kino festivalyje pristačiusią savo naujausią filmą „Motina ir dukra, arba naktis niekada nesibaigia“ („Deda-Shvili an rame ar aris arasodes bolomde bneli“). Šis kūrinys kinematografiškai sujungs sovietinio Sakartvelo kino šedevrus su šiuolaikinių jo režisierių meninėmis paieškomis ir laimėjimais pasaulio kino erdvėje.

 

 

  Jaunojo kino balsus tradiciškai pristatys trumpametražių filmų konkursas. Keturios trumpametražių filmų programos iš įvairių Europos šalių atskleis naujausios kino kūrėjų kartos požiūrį į juos supantį pasaulį ir kiną. Kaip bendrame Europos mažųjų kino formų kontekste skamba mūsų autorių balsai? Kas šiemet pelnys geriausio visos programos trumpametražio filmo ir geriausio lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimus?

 

 

  Kino industrijai skirta programa „SCA kryptys“ kvies profesionalus ir audiovizualine kultūra besidominčius žiūrovus apmąstyti sudėtingus Ukrainos kino istorijos ir dabarties santykius, diskutuoti apie autoriaus sąvoką kine, giliau pažvelgti į kino kritiko ir aktoriaus profesijas bei joms tenkančius sunkumus, taip pat aptarti dešimtmečiais pranašaujamos kino pabaigos klausimą.