Tarptautinis Kauno kino festivalis

Tarptautinis Kauno kino festivalis šiemet jau šeštą kartą rudens pradžioje pakvies nekomercinio kino gerbėjus. Kaip ir kasmet, festivalio seansai vyks ne tik Kaune, Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Panevėžyje. Apie festivalį, jo atmosferą ir žiūrovus papasakojo festivalio meno vadovė Ilona Jurkonytė.

Šešeri metai – netrumpas laiko tarpas. Per jį turbūt paaugo ne tik festivalio komanda, bet ir žiūrovai.

Taip, žiūrovai per šiuos metus keitėsi. Jie tampa vis aktyvesni: drąsiau klausia, bendrauja. Džiaugiuosi kiekviena pastaba, kiekvienu žiūrovų klausimu. Jaudulys padeda judėti į priekį, vertinti, analizuoti festivalį, savo ir komandos darbą.

Kartą pajuokavote, jog festivalį vertėtų pavadinti Tarptautiniu Kauno dramos kino festivalio vardu. Ar tikrai festivalyje dominuoja melancholiškas kinas?

Nesakau, jog šiemet programą sudarys vienos spalvos filmai, prižadam žanrų įvairovę. Tiesa, kartais tenka sulaukti pastabų, jog filmai sunkūs. Tačiau Kauno kino festivalis yra drąsus, atviras eksperimentams, kino poetų ir kino filosofų kūrybai. Manome, kad būtent tuo šis festivalis ypatingas, tuo skiriasi nuo kitų festivalių Lietuvoje. Šiais metais programą sudarome keturiese: jau šeštus metus festivalyje besidarbuojantis Tomas Tengmarkas, šiemet prie mūsų prisijungė Agnesė Surkova, prieš tai dirbusi didžiausio Latvijos kino festivalio „Arsenals“ programos sudarytoja, Vitalija Jasaitė, su Kauno kino festivaliu esanti nuo pat jo atsiradimo, ir aš. Dėl kiekvieno filmo tariamės, diskutuojame, net ginčijamės, ar jį tikrai verta įtraukti į programą. Pripažinsiu, mums patinka ilgi, nespalvoti, melancholiški, meditatyvūs filmai, tačiau visuomet savęs klausiame, ką pasakys mūsų žiūrovai? Mylime juos, bet nenorime besąlygiškai pataikauti. Tai – festivalio bruožas, kurį siekiame išsaugoti.

Kuo Tarptautinis Kauno kino festivalis nustebins šiemet?

Šiemet Kauno kino festivalis pasiūlys ne vieną kokybišką komediją, pavyzdžiui, britų kino meistro, gyvojo klasiko Keno Loacho naują filmą „Angelo dalis“, brazilų režisieriaus Kleberio Mendonça Filho filmą „Kaimynystės garsai“, portugalų kino kritiko, kultinio autoriaus Miguelio Gomeso juostą „Tabu“. Graikijai atstovaus naujas Lietuvos kino žiūrovams žinomo filmo „Iltinis dantis“ autoriaus Yorgoso Lanthimoso filmas „Alpės“. Švedų aktorę Noomi Rapace, jau tapusią Holivudo žvaigžde, žiūrovai galės pamatyti norvegų trileryje „Balsai“ (rež. Pal Sletaune). Noomi Rapace už vaidmenį šiame filme buvo apdovanota geriausios aktorės prizu 2011 m. Romos kino festivalyje. Behno Zeithlo filmas „Pabaisos iš laukinių Pietų“ – nuostabi istorija apie mergaitę ir jos tėvą uragano „Katrina“ nusiaubtoje Luizianoje. Filme rodomas pasakiškas pasaulis, bet remtasi ir realiais įvykiais. Žmonės kovoja su pabaisomis tvinstančios upės žiotyse. Filmas buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu bei apdovanojimu už geriausią operatoriaus darbą šių metų JAV Sandanso festivalyje bei FIPRESCI prizu Kanų kino festivalyje.

Danų aktorius Madsas Mikkelsenas, mūsų žiūrovams pažįstamas iš „Adomo obuolių“ ir kitų puikių skandinavų filmų, šiemet Kanuose apdovanotas geriausio aktoriaus prizu už vaidmenį garsaus danų režisieriaus Tomo Vinterbergo filme „Medžioklė“. Džiaugiamės galėdami šį filmą pristatyti mūsų žiūrovams. Menui skirtoje programoje „Visos mūzos“ žiūrovai pamatys daug garsių ir mažiau žinomų menininkų portretų. Dokumentinis filmas „Antonas Corbijnas iš vidaus“ (rež. Klaartje Quirijns) leis iš arti susipažinti su pasaulinio garso fotografo, garsių grupių vaizdo klipų autoriaus, kino režisieriaus kūryba. Tikriausiai vieną karščiausių temų pristatys dokumentinis filmas „Rytoj“ (rež. Andrejus Griazevas), pasakojantis apie Rusijos meno grupę „Voina“. Filmas rodo, kaip planuojamos meninės akcijos, kaip grupės nariai Nadežda Tolokonnikova ir Piotras Verzilovas augina savo naujagimį. Tolokonnikova nuteista dvejus metus kalėti už tai, kad su grupe „Pussy Riot“ surengė protesto akciją prieš Vladimirą Putiną Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje.

Kaip ir kasmet, festivalis trauks įvairių menų, architektūros, muzikos gerbėjų žvilgsnius. Daug dėmesio šiemet skirsime ir literatūros asmenybėms bei su literatūra itin glaudžiai susijusiam kino esė žanrui.

Ar galima teigti, jog festivalis kviečia likti ne pasyviu stebėtoju, o užimti aktyvaus vertintojo kėdę?

Džiugu, kad festivalis tampa bendruomenės renginiu, skirtu ir žiūrovams, ir kino profesionalams. Mes siūlome ne pramogą, o mąstyti verčiantį, vertybėms atstovaujantį, kartais meditatyvų kiną. Gauta parama iš ES fondų kasmet leidžia pasikviesti svečių iš užsienio – festivalis tampa susitikimo vieta, kryžkele, kur režisieriai, prodiuseriai gali apsidairyti, įvertinti Lietuvą, galimybes čia kurti. Festivalis – puiki galimybė pristatyti mūsų šalį, jos kinematografiją ir ypač Kauną, kuris šia prasme vis dar yra neišsemtų galimybių miestas.