Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

XXII festivalį atidarys lietuviško filmo premjera, tai menininkės Gerdos Paliušytės filmas „Laivas“ apie nepailstantį kūrybiškumą ir išraiškos laisvę. Jo centre – choreografas, breiko šokio pradininkas Lietuvoje Algirdas Stravinskas ir jo gimtadieniui besiruošianti gatvės šokių grupė „Low Air“. Filme jungiami archyviniuose kadruose užfiksuoti Stravinsko kolektyvo pasirodymai, 9-ojo dešimtmečio restoranų spindesys ir naktinės šių dienų miesto panoramos. Paliušytė savo kūryboje tyrinėja skirtingas intymumo ir kolektyvinio būvio formas, filme „Laivas“ ji fiksuoja kelias šokėjų kartas, šokio judesiuose užkoduotą kūrybinę aistrą, gebančią peržengti skirtingų laikmečių suvaržymus. 

Pagrindinėje festivalio programoje pristatomi naujausi dokumentiniai pasakojimai, pastaraisiais metais apkeliavę daugybę festivalių pasaulyje. Filmų peizažai aprėpia Europos Balkanus, Šiaurės Amerikos žemyną, Vidurio Rytus ir Azijos šalis. Tyrinėjami kraštovaizdžiai („Kraštovaizdis ir įniršis“ / „The Landscape and the Fury“, rež. Nicole Vögele) slepia politinę įtampą ir paliktas skaudžias karo žaizdas, o stačiakampiai Jeruzalės miesto kontūrai – tiksliai apskaičiuotą dizainą („Akmens valdžia“ / „Rule of Stone“, rež. Danae Elon). 

Dvi istorijos iš JAV savitai atspindi įelektrinto laiko nuotaikas – filme „Įkalčiai“ („Evidence“) režisierė Lee Anne Schmitt, atsispirdama nuo savo šeimos istorijos ir vaikystėje ją supusių objektų, dekonstruoja ir kritikuoja kapitalizmą, o muzikinį vaizdo klipą primenantis tikrų ir išgalvotų veikėjų, naujienų portalų, socialinių medijų vaizdų koliažas filme „BLKNWS: sąlygos ir nuostatai“ („BLKNWS: Terms & Conditions“, rež. Kahlil Joseph) bando naujai pažvelgti į afroamerikiečių istoriją. 

Filmuose „Septyni pasivaikščiojimai su Marku Brownu“ („Sept promenades avec Mark Brown“, rež. Vincent Barré, Pierre Creton) bei „Noktiurnai“ („Nocturnes“, rež. Anirban Dutta, Anupama Srinivasan) ryški gamtos saugojimo ir rūšių nykimo tema klimato krizės akivaizdoje. Hipnotizuojanti paleobotaniko bei drugius tiriančios mokslininkės darbo kasdienybė atskleidžia profesinį pasišventimą, jų kruopštumas galiausiai atperkamas detalėse atsiveriančiu pasaulio pažinimo grožiu bei laikinumu. Atsidavimo ir tarnystės temos švelniai fiksuojamos ir stebimosios dokumentikos meistro, japonų režisieriaus Kazuhiro Sodos filme „Gokogu šventyklos katės“ („Gokogu no Neko“). Šinto saloje vietiniai žmonės ir čia atvykstantys turistai skirtingai reaguoja į šventyklos teritorijoje gyvenančias kates, taip neskubriu žvilgsniu kuriamas japonų bendrystės portretas.

Trumpametražių filmų horizonte – dvi eksperimentinių filmų programos. Pirmojoje – sutemose skendintis pasaulis leidžia prisiliesti prie pirmykščių bendruomenių būsenų stebint Saulės užtemimus skirtingose laiko juostose JAV kūrėjo Kevino Jerome’o Eversono filme „Ryjama saulė“ („When the Sun is Eaten (Chi’bal K’iin)“); Kuboje be elektros gyvenančių žmonių kasdienybė pradeda priminti vieną ilgą sapną („Istorija rašoma naktį“ / „La historia se escribe de noche“, rež. Alejandro Alonso Estrella); o Vakarų Afrikos pakrantėje atgijęs balsas iš monokultūrinės bananų plantacijos žadina mumyse snaudžiantį ekologinį nerimą („Šimtagalvis drakonas“ / „Un dragón de cien cabezas“, rež. Samuel Delgado, Helena Girón).

Antroje programoje, tyrinėjančioje miesto atminties temas, archyviniai ir šių laikų vaizdai jungiasi į vientisą sociopolitinės įtampos kontekstą. Filmuose juntamas praėjusių, bręstančių arba vykstančių karų šešėlis. Nuo pacifistinių būdų išvengti karo prievolės 10-ojo dešimtmečio Balkanų kare („Pabėgimas pro gegutės lizdą“ / „Exit Through the Cuckoo’s Nest“, rež. Nikola Ilić) iki radikalėjančios dešiniosios Vokietijos („Žvilgsnis į praeitį“ / „Rückblickend betrachtet“, rež. Daniel Asadi Faezi, Mila Zhluktenko). O ukrainiečių režisierius Sashko Protyah filme „Dainos apie karą“ („War Songs“) fiksuoja tebesitęsiančio karo Ukrainoje realybę, kur, priešui sugriovus gimtuosius miestus, reikia toliau ginti savo kultūrinį identitetą.

Trumpametražių filmų programoje pristatomos lietuviško kino premjeros – Marijos Nemčenko filmas „Gulbės nugara“ apie baleto šokėjo kūną, Martynos Ratnik žvilgsnis į savo šeimos istoriją filme „Ji laukia saulėlydžio“ bei Miklóso Ambrózy ir Gailės Griciūtės filmas „Telieka tik pėdsakas“, prie jo kūrimo proceso prisidėjo ir kino juostą apdorojantys mikroorganizmai bei grybai.

Festivalyje bus galima pamatyti ir armėnų bei lietuvių kilmės režisieriaus Andriaus Arutiuniano filmą „End Pull“. Šių metų vasarą jis buvo pristatytas „Fid Marseille“ kino festivalio programoje Prancūzijoje. Įkvėptas Michaelo Snow filmo „Bangos ilgis“ (1967), šis darbas buvo nufilmuotas Armėnijos regione, smarkiai nukentėjusiame per karą su Azerbaidžanu. Filmą lydi dviejų požemių pasaulio būtybių balsai (įgarsina Andrius Arutiunianas ir Julija Steponaitytė). Jų dialoge šiuolaikiniai politiniai įvykiai permąstomi gretinant mitinius pasakojimus, žmonijai balansuojant tarp destrukcijos ir vilties. 

Retrospektyvinėse festivalio programose pristatomi Lietuvoje mažai žinomi autoriai, kurių filmų forma ir temos svarbios iki šiol. Šiemet tokia programa skiriama serbų režisieriui Želimirui Žilnikui. Šį autorių, kuris viešės festivalyje, pristatome ir dėl unikalaus jo braižo, ir dėl nuosekliai nagrinėjamų socialinių bei politinių klausimų Europoje, ypač postsocialistinėse visuomenėse. Žilnikas – 7-ajame dešimtmetyje susiformavusios Jugoslavijos Juodosios kino bangos, kurią įkvėpė prancūzų Naujoji banga ir italų neorealizmas, atstovas. Turintis teisininko išsilavinimą, jaunystę praleidęs teatre ir avangardinio kino klube, buvęs Dušano Makavejevo asistentas, jis sukūrė per 50 ilgo ir trumpo metražo filmų. Stebėdamas visuomeninius procesus pastaruosius penkiasdešimt metų, jis atskleidžia įtampas tarp socialistinės ir kapitalistinės santvarkos, tarp individo ir ideologijos ar socialinių sistemų. Žilnikas ištobulino unikalų dokudramos žanrą, jo filmų herojai vaidina savo pačių gyvenimus. Retrospektyvoje bus pristatomi ankstyvieji Žilniko trumpametražiai filmai, tarp kurių garsusis „Juodasis filmas“ („Crni film“, 1971), debiutinis ilgametražis „Auksinį lokį“ pelnęs „Ankstyvieji darbai“ („Rani radovi“, 1969) ir Berlyno kino festivalyje šiemet pristatyta juosta „Restitucija, arba Senosios gvardijos sapnas ir pabudimas“ („Restitucija, ili San i java stare garde“). 

Kita retrospektyvinė programa pristatys lietuvių išeivę garso režisierę Marytę Kavaliauskas. Ji gimė Kaune 1943 m. ir penkerių su tėvais emigravo į JAV. Nuo 1966 m. pradėjo dirbti kine kaip garso režisierė. Dirbo su reikšmingais Europos ir JAV kino kūrėjais – Wimu Wendersu, Martha Coolidge, Krzysztofu Zanussiu, Rogeriu Cormanu. Vėliau ėmė pati režisuoti dokumentinius menininkų portretus. Kavaliauskas skirtoje programoje bus rodomi svarbiausi jos kaip garso režisierės ir kino režisierės dokumentiniai filmai: Marthos Coolidge „Negražus filmas“ („Not a Pretty Picture“, 1976) – metafilmas išprievartavimo tema, Wimo Wenderso „Žaibas virš vandens“ („Lightning Over Water“, 1980), sukurtas kartu su Nicholasu Ray’umi šiam nepagydomai sergant, ir Kavaliauskas režisuotas portretas „Davidas Hockney: muzikos spalvos“ („David Hockney: The Colors of Music“, 2003). 

Festivalyje taip pat pristatomi šeši trumpametražiai filmai, restauruoti pasinaudojus medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ pagalba. Dviejų dalių programa „Pirmosios“ (sudarytoja dr. Lina Kaminskaitė) susitelkia į moterų režisierių kūrybą. Tai Antaninos Pavlovos, Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės, Bytautės Pajėdienės, Janinos Lapinskaitės ir Dianos Matuzevičienės kartu su Kornelijumi Matuzevičiumi kurta dokumentika, apimanti penkis Lietuvos istorijos dešimtmečius – sovietmetį ir Nepriklausomybės pradžią. Filmai atspindi įvairiapusę Lietuvos kino raidą ir siūlo režisierių moterų žvilgsnio perspektyvą į socialinę ir kultūrinę mūsų šalies istoriją. 

Dviejose specialiose programose VDFF kvies susipažinti su ekokino samprata ir pristatys ekologiniais eksperimentais pasižyminčius ir ekologiškai kuriančius autorius, jų taikomas technikas bei globalaus ekocentristinio mąstymo strategijas. Pirmoji programa skiriama prancūzų-perujiečių eksperimentinio kino ir vizualiųjų menų kūrėjai Rose Lowder. Menininkę bus galima pamatyti ir dialoge su lietuvių tapytoja Kazimiera Zimblyte parodoje „Pievos ir akys“ MO muziejuje (kuratorės Inesa Brašiškė ir Miglė Survilaitė), parodos atidarymas sutampa su festivalio pradžia. 1941 m. gimusi Rose Lowder yra viena iš pirmųjų autorių, pažvelgusių į kino kūrybą iš ekologinės perspektyvos. Savo trumpuose vos kelių minučių trukmės filmuose ji naudoja specialią techniką montuodama filmus nechronologiškai, pakadriui, taip sukurdama filmuojamiems objektams – medžiams, gėlėms, sodams – ypatingą vibruojantį judėjimą. Ekologinis mąstymas būdingas ir jos technikai, ir koncepcijai – filmus ji kūrė panaudodama atlikusius juostų gabalėlius, o ir minimalistiniuose siužetuose menininkė pasirenka ekologinius ūkius, augmeniją. 

Kita programa supažindins su kanadiečių kino kūrėjų kolektyvu „Film Farm“. Tai analoginio, eksperimentinio kino platforma, kurios dalyviai filmus kuria improvizuodami, be išankstinio pasiruošimo. „Film Farm“ įkūrėjai pristatys filmus, sukurtus ieškant, kaip kurti kiną be atliekų, pavyzdžiui, ryškinimui naudojant gėles ir kitus augalus. Kartu bus surengti kūrėjų susitikimai su Vilniaus dailės akademijos studentais, vyks praktinės dirbtuvės ekologinių atvaizdų kūrimo tema.