Ko stinga aktyvistams
Gerai suprantu tą būseną. Beveik po kiekvieno lietuviško filmo premjeros gaunu spaudos pranešimus, kur vadinamieji garsūs žmonės (menininkai, istorikai, virėjos ir tiesiog narcizai) išsako savo nuomonę apie pamatytą filmą. Nuomonės gal net savaip įvairios, bet dažniausiai teigiamos, kupinos susižavėjimo ir patriotiško pasididžiavimo, todėl sukelia įtarimų, lyg jas būtų padiktavęs poreikis patikti visiems. Bet vertinimus priimu nuolankiai, nes žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę net apie dalykus, kurių neišmano. Negyvenu socialiniuose tinkluose, bet kartais kino tinklalapiuose perskaitau vartotojų nuomones. Nesvarbu, kokioje šalyje gyvena, jie paprastai aptaria filmo turinį, netiksliai naudoja specifinius terminus ir mėgsta žodį „žanras“ bei palyginimus su panašiais filmais. Dar jie aršiai kaunasi su kitais vertintojais.
Be abejo, panašūs atsiliepimai formuoja žiūrovų nuomonę, bet ši nuomonė, sakyčiau, sekli. Įsiklausyti į kino kritikus jau reikia papildomų pastangų ir žinių, tad profesionaliai nuomonei lieka vis mažiau vietos. Prieš kelis dešimtmečius paklaustas, kokiomis savybėmis turi pasižymėti kino kritikas, ilgametis Kanų kino festivalio vadas Gilles’is Jacobas sakė: „Atviru protu, smalsumu, meile kinui, analitiniais įgūdžiais, kino istorijos ir didžiųjų klasikų darbų išmanymu, o kadangi kalbame apie darbą, išmintinga būtų turėti papildomą amatą.“
Psichologas Darylas Van Tongerenas teigia, kad intelektualinis nuolankumas itin svarbus dabartinėje kultūroje, kurioje dažnai audringai giname savo požiūrį, bet retai keičiame nuomonę. Tačiau jis skatina mokslą ir asmeninę raidą. Pasak mokslininko, „intelektualinis nuolankumas yra ypatinga nuolankumo atmaina, turinti ryšį su įsitikinimais, idealais arba pasaulėžiūra. Jis apima ne tik religinius įsitikinimus, gali pasireikšti specializuotų žinių srityse, politinėmis pažiūromis, įvairiais socialiniais požiūriais ar kitais stipriais įsitikinimais. Jis turi ir vidinį, ir išorinį matmenis. Vidiniame matmenyje intelektualinis nuolankumas siejasi su savo paties ribotumo ir išankstinių nuostatų apie tai, ką žinau ir iš kur semiuosi informaciją, suvokimu. Jis reikalauja pasirengimo peržiūrėti savo pažiūras, susidūrus su įtikinamais argumentais.“
Bet kokia kritika remiasi subjektyviu kūrinio suvokimu. Marksistų deklaruotas ir ne vieno pasąmonėje įstrigęs teiginys, esą kritika turi būti objektyvi, yra nesąmonė. Filmo suvokimą kartais veikia ir neplautų šalia sėdinčio kaimyno kojų kvapas ar nemiegota naktis, bet visada – profesionali ir asmeninė patirtis. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad ne tik filmo vertinimą, bet ir jo rodymą gali lemti faktai, nesusiję su kūriniu. Nekalbu apie atvirai propagandinius kūrinius, nors jie gali būti įdomūs ne tik medijų specialistams, bet taip iki galo nesupratau, kodėl Lietuvoje nebuvo parodyta „Oskaru“ apdovanota Seano Bakerio „Anora“ (2024) – aštri satyra apie JAV gyvenančius turtingus rusus ir juos aptarnaujančius nusikaltėlius bei moteris ar Europoje kuriančio Kirillo Serebrennikovo filmai. Gal tai ir ne patys geriausi filmai, bet įdomu, kas šalyje, kur nebeegzistuoja ideologinė cenzūra, sprendžia, ko lietuviai negali matyti, kokie jų sprendimų argumentai.
Suprantu, kad niekas negali iš mūsų atimti moralinio vertinimo poreikio, bet Jürgenas Habermasas yra pastebėjęs, kad „tada, kai žlunga viešosios komunikacijos infrastruktūra, šią sferą užpildo liūdnas resentimentas, greitai tampantis informuotos visuomeninės nuomonės pakaitalu.“ Kai kokybiškos informacijos kanalų vietą užima neprofesionalų „atsiliepimai“ visais įmanomais klausimais, cancel culture gali įveikti bet kokius racionalius barjerus ir net filmo gamybos šalis ar jo tema dažnam kino festivaliui ar skirtingų religijų, politinių pažiūrų aktyvistams dabar tampa raudonu skuduru, nors jie ir nematė juostų, kurias siekia išbraukti iš programų. Ar tiems žmonėms stinga intelektualinio nuolankumo? Ko gero, vis dėlto stinga ir kažko daugiau.
