Kelias į nusikaltimą (Crime 101)

„Kelias į nusikaltimą“ prasideda nuo fone skambančios meditacijos. Švelnus moteriškas balsas primena, kad kiekviena diena yra nauja pradžia, ir mes galime tapti kuo tik norime. Tačiau su šiais žodžiais disonuoja grėsminga muzika ir šešėliuose skendinčių Los Andželo gatvių vaizdai, kartais apvirstantys aukštyn kojom. Ekraną iškart pripildo ne ramybė, o nerimas.

Pagrindinis filmo personažas Maikas skrupulingai šveičiasi kūną. Tai daro tam, kad nusikaltimo vietoje nepaliktų įkalčių. Jis – profesionalus vagis, savo aukomis pasirenkantis deimantų ir juvelyrikos kurjerius, ir nusikaltimus darantis tik aplink 101 Los Andželo greitkelį. Nepaisant nusikalstamos veiklos, Maikas griežtai laikosi savo garbės kodekso – pavogti tai, kas apdrausta, iš tų, kurie to nusipelnė, ir nieko nenužudyti.

Lu – policijos detektyvas. Jis neseniai išsiskyrė su žmona ir, nepaisant prognozuotų karjeros aukštumų, turi sunkumų darbe – dabar jį palikti ketina net ir darbo partneris. Šeron – draudimo brokerė, jau vienuolika metų dirbanti toje pačioje kompanijoje ir atkakliai siekianti tapti jos partnere. Tai trys pagrindiniai personažai, būtent jų istorijos netrukus ir susipins.

Filmas ilgas. Nepaisant to, veiksmo jame nėra daug, kaip ir pačių veiksmo scenų – pora apiplėšimų, pora beprotiškų lenktynių miesto gatvėmis kažką vejantis arba nuo kažko bėgant. Todėl akivaizdu, kad pati miesto atmosfera, psichologiniai personažų portretai ir jų išgyvenamos dilemos turėjo atsidurti pirmame „Kelio į nusikaltimą“ plane. Kiekvienas personažas čia nešiojasi savo traumą. Detektyvui Lu, regis, sunku susitaikyti su korupcija ir kolegų policininkų abejingumu. Maiko vaikystė buvo sudėtinga, todėl jis nori surinkti stebuklingą sumą, kuri leistų ramiai gyventi, ir, kaip apbūdina Šeron, būtent dėl vaikystėje patirto chaoso jis bet kokia kaina siekia tvarkos ir stabilumo. Pati Šeron – sąžiningai karjeros laiptais kopusi moteris, atsidūrusi seksistiškai nusiteikusių vyrų valdomoje kompanijoje.

Filmą gelbsti pagrindinių aktorių vaidyba. Chrisas Hemsworthas įtikina kaip šaltakraujiškas vagis, slepiantis sudėtingą praeitį ir neprisileidžiantis kitų žmonių. Marko Ruffalo atkaklus policininkas žino ir supranta gerokai daugiau nei pasako. Halle Berry puikiai įkūnija mokančią apsiginti penkiasdešimtmetę. Tačiau filmas paremtas trumpa istorija, kurios personažai nebuvo išplėtoti, o scenarijų filmui pats rašęs Laytonas neįveikia šios užduoties – per daugiau nei dvi valandas personažai taip ir neatsiskleidžia, neįgauna gylio, taip ir lieka gerojo policininko, gerojo vagies ir neįvertintos moters amplua. Ypač primityviai, populiariosios psichologijos lygyje motyvuojama Maiko praeitis. O Maiką persekiojantis motociklininkas Ormonas tėra panikuojantis nevykėlis, labiau primenantis karikatūrą nei lygiavertį priešininką.

„Kelias į nusikaltimą“ siūlo netikėtą pabaigą, kiek primenančią Michaelo Manno „Karštį“ („Heat“, 1995). Ji tarsi turi apibendrinti filme keliamas moralines dilemas. Pavyzdžiui, kad žaidžiant katę ir pelę Lu pažino Maiką ir jo vidinį pasaulį, suprato jo motyvaciją ir net panoro jo pasigailėti. Bet kai filme to nematome, apibendrinantis finalas taip ir lieka atskirtas nuo istorijos.

Filmo pradžioje užduotas nerimastingas tonas nesikeičia – kompozitoriaus Blancko Masso garso takelis puikus, bet viena gaida greitai pradeda varginti. Operatoriaus Eriko Wilsono dėka tai estetiškų vaizdų filmas su brangiais gražiais automobiliais ir akiai ne tokiais maloniais metropolio kontrastais (tarsi aliuzija į Maiko vaikystę), šalia prabangių jogos studijų besiglaudžiančiais benamiais. Vis dėlto sunku atsikratyti minties, kad verčiau vėl pasižiūrėti minėtą „Karštį“. Arba, jei norisi mažiau veiksmo ir daugiau psichologijos, – Fincherio „Žudiką“ („The Killer“, 2023).