Tamsos riterio sugrįžimas (Dark Knight Rises)

Baikim žaist, dabar rimtai


Režisierius Christopher Nolan | Scenarijaus autoriai Jonathan Nolan, Christopher Nolan (pagal Bobo Kane’o sukurtus personažus) | Operatorius Wally Pfister
Vaidina Christopher Bale, Tom Hardy, Anne Hathaway, Joseph Gordin-Levitt, Marion Cotillard, Gary Oldman, Morgan Freeman, Michael Caine
2012, JAV, D. Britanija, 164 min. Platintojas Lietuvoje AcmeFilm


Yra žmonių, kuriems Betmeno istorija ir mitologija labiau suprantami, nei, pavyzdžiui, Michaelis Haneke. Net daliai kino žiūrovų Betmenas yra tikriau nei visi „Dogmos ’95“ judėjimai ar „žmonės su kino kameromis“. Jų įsitikinimu (bent susidaro toks įspūdis), fantastika ir komiksai, ekstremaliai nutoldami nuo tikrovės, gali gerokai daugiau apie ją pasakyti nei tas pats Haneke. Tik, žinoma, kitokiais būdais.

Kitiems vien tik tai, kad juostoje vaizduojamas žmogus, apsirengęs keistu kostiumu, kuris kovoja prieš ne mažiau keistai apsirengusius kitus žmones, yra savaime juokinga. Sunku įsivaizduoti šio filmo seanse istorijos mokslų doktorantą (nemėgstantį komiksų kino), sąmoningai pasirinkusį žiūrėti Betmeną. Didesnė tikimybė jį pamatyti taip pat fantastinėje Larso von Triero „Melancholijoje“.

„Tamsos riterio sugrįžimas“ garsiai pretendavo į metaforas ir alegorijas, į tai, kas niekada nebuvo būdinga komiksiniam kinui. Bandyta įtikinti, jog tai nėra tiesiog Betmeno filmas, galvota apie tai, kad ir von Triero ar Bruno Dumont’o gerbėjai turėtų ką nors jame atrasti. Tokios pretenzijos Christopherį Nolaną privertė į filmą įdėti tiek daug „minties“, kad ji nuo per didelio sutelkimo transformavosi į nuobodulį.

Pirmos dvi trilogijos dalys neturėjo tokių didžių intencijų. Kad ir kokie tamsūs ir „gilūs“ tai filmai, jie yra modernios miesto pasakos. Jas žiūrintieji netiki herojų tikroviškumu ir nesvarsto apie jų potencialią simbolinę reikšmę. Po „Tamsos riterio“ peržiūros kino teatro fojė buvo galima registruoti tik vieno pobūdžio pasisakymus: „geras“ arba „eina sau“. Filmai pasiekė savo tikslą – buvo nenuobodūs, o susižavėjimas jais truko ilgiau nei seansas.

Po tokios sėkmės kūrėjai, regis, nusprendė: baigiam žaisti, dabar rimtai. Todėl „Tamsos riterio sugrįžimas“ tapo ilgas ir pernelyg sunkus. Betmenas nepakėlė sumanymo. Šis veikėjas, kad ir ką sakytų komiksų gerbėjai, yra vaikiškos fantazijos vaisius. Iš jo lūpų bet kokia, net išties prasminga frazė skamba kaip citata iš pigaus moteriško žurnalo straipsnio apie psichologines tiesas. Sunku į jį rimtai įsiklausyti, šikšnosparnio kostiumas trukdo patikėti tuo, ką jis kalba.

Vis dėlto šių laikų Betmenas yra pats žmogiškiausias iš visų superherojų. Tai iš tamsos ir skaudulio gimstantis kovotojas, kuris abejoja ir tiki vienu metu. Šis vidinis Betmeno konfliktas ir leidžia kūrėjams (publikai, matyt, taip pat) filmą vertinti skambesniais žodžiais nei Betmeno kolegas „keršytojus“.

Priešingai nei kituose filmuose apie superherojus, „Tamsos riterio sugrįžimo“ epicentras yra ne priešingų jėgų susidūrimas, o tai, kaip tas susidūrimas paveikia patį Betmeną. Čia Betmenas susiduria su trimis savotiškais priešais. Pirmasis – įvardinta tamsioji jėga Beinas. Jis gerokai blankesnis už Džokerį. Autoriai tvirtino norėję Beino vaidmeny matyti tokį žmogų, kuris fiziškai būtų akivaizdžiai stipresnis už Betmeną. Beino – Tomo Hardy kūnas išties galingas. Tačiau veikėjo galią žiūrovo akyse kuria ne kumščiai, raumenys ir herojaus ūgis, o veiksmai ir elgesio motyvai. Beinas iš pradžių atrodo kaip tikras lyderis: jis turi aiškų priešą, pusiau kilnų tikslą. Jo apranga ir stovėsena įtvirtina autoritetą ir fizinį pranašumą. Tačiau ilgainiui, kai iš jo didžiojo plano išnyksta komunistinė kova prieš Gotamo turtinguosius, Beinas tampa likimo ir aplinkybių žaisliuku. Ištyžta. Nebėra nei grėsmingas, nei simbolinis.

Svarbiausia Beino savybė išryškėja jau filmo pabaigoje. Pasirodo, jis yra Šešėlių lygos – susivienijimo, norėjusio su žeme sulyginti visą Gotamą dar pirmoje dalyje, narys. Džokeris „Tamsos riteryje“ tuo ir buvo ypatingas, kad jo tikslas – tiesiog chaosas ir smurtas. Taip jis, gal net netikėtai patiems kūrėjams, pasakė daugiau nei pasakė ir tapo simbolinis. Beinas šiuo atveju tebuvo scenarijaus įkaitas, ne veikėjas, o figūra, skatinanti veiksmą.

Antrasis priešas – Moteris-katė. Jai, kaip ir Betmenui, būdingas gana ryškus žmogaus bruožas – abejonė. Ji svarsto ir galvoja, jos veide atsispindi vidinės kovos, ji nėra tik dar viena figūrėlė spalvingų personažų eilėje, o gyvas veikėjas, kurio veiksmus sunku prognozuoti.

Trečiasis priešas sujungia šiuos du charakterius ir nurodo tikrąjį Betmeno priešą – jo praeitį. Betmenas negali susitaikyti su tuo, kas įvyko. Pirmiausia – su tragiška tėvų žūtimi, o paskui ir su kaltės jausmu dėl „nevykusio“ pasirinkimo „Tamsos riteryje“.

Beinas – tai pykčiu ir neapykanta pagrįstos kovos su praeitimi keršto kodas. Būtent tai dar pirmoje trilogijos dalyje kaip išeitį matė Briusas Veinas. Tuomet atkalbėtas Kate Holmes herojės, jis atlyžo ir nusprendė kovoti prieš blogį.

Betmeno požiūris į Moterį-katę rodo kintantį santykį su praeitimi. Anne Hathaway herojė kovoja su savo praeities įvykių aidu, nori, kad jo niekas nebegirdėtų. Nei kiti, nei ji pati. Regis, ji tik todėl ir dėvi kaukę. Susitaikydamas su Moterimi-kate, Betmenas savotiškai susitaiko su praeitimi. Tik tai jam leidžia visam laikui atsisakyti Betmeno kostiumo.

Simbolių ir nuorodų į galimus veikėjų motyvus Nolanas prikaišiojo visoje trilogijoje. Juos išrankioti gali tik tokio žanro gerbėjas, kuriam natūrali, Žemės planetoje egzistuojanti loginio mąstymo seka nėra privalomas veiksnys. Kad ir kokius epitetus linksniuotų režisieriaus gerbėjai, Betmeno trilogija yra pasaka. Jos moralas, mintis ir klodai taip pat lieka pasakos žanro perimetruose. Kiekvienas veikėjas atstovauja tam tikros elgsenos algoritmui. Jis lengvai nuspėjamas. Šių algoritmų sankirtos kine jau seniai virto elementariomis dramaturgijos taisyklėmis, tik galbūt pirmą kartą jas įgyvendino kaukėti žmonės.

Nolanas seną tiesą pakartojo senais būdais, tik pasirinko šių laikų sąmonei tinkamesnę formą. Todėl „Tamsos riterio sugrįžimas“ atrodo tik prie pokyčių prisitaikantis, o ne juos kuriantis filmas.