Kitos knygos ir kiti filmai

Pasižadėjau parašyti

tekstą vienam leidiniui. Paskui pradėjau gauti už leidinį atsakingos darbuotojos laiškus. Jie buvo kupini entuziazmo, skambių žodžių („Tikrai nekantriai lauksiu pamatyti, kaip jie visi suguls tekste! Įsivaizduoju, koks tai iššūkis, tad labai nuoširdžiai linkiu aštrios minties ir lengvos rankos“), pasiūlymų padėti, atsakyti į iškilusius klausimus, pabendrauti „Skype’u“ ir pan. Nustebino tas uolumas. Bet gavusi dar vieną laiškelį su palinkėjimais ramiai dirbti „pagal užsibrėžtas darbų perspektyvas ir išsikeltus tikslus“, pagaliau supratau, kad esmė glūdi kitur. Tai kartų skirtumas arba, paprasčiau tariant, vaikystėje ir jaunystėje mes su ta ponia tiesiog skaitėme skirtingas knygas ir žiūrėjome skirtingus filmus.

Senais laikais kažkas sugalvojo, kad turi egzistuoti tam tikri knygų, filmų ir panašūs kanonai, privalomi visiems, kad žmonėms būtų lengviau susikalbėti. Postmodernizmas paneigė bet kokius kanonus, todėl tradicinis kartų nesusikalbėjimas tik pagilėjo. Man linkėjimas dirbti „pagal išsikeltus tikslus“ pirmiausia asocijuojasi su komjaunuoliška „naujakalbe“ ir veiklos imitacija, kuria ši organizacija tikrai pasižymėjo, o mano korespondentei, matyt, atitinka mandagaus bendravimo internetu taisykles.

Šią mintį patvirtino ir per radiją „Echo Moskvy“ išgirstas dviejų rusų rašytojų – Dmitrijaus Bykovo ir Michailo Uspenskio – pokalbis apie tai, ką reikėtų skaityti šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams. Pokalbį išprovokavo Rusijos švietimo ministerijoje subrendęs noras sukurti mokiniams privalomų knygų sąrašą. Abu rašytojai su ta idėja nepolemizavo, bet svarstė, ką jie rekomenduotų. Sėdėjau, klausiausi ir pavydėjau rusų vaikams, nes dalį siūlytų knygų kadaise skaičiau ir iki šiol prisimenu su didžiausiu malonumu. Gal todėl, kad jos ugdė ne tik smalsumą, bet ir jausmus, troškimus, paskui ir staigus perėjimas prie suaugusiųjų literatūros netapo šoku. Juk net pačias genialiausias knygas ir filmus reikia skaityti ir žiūrėti savo laiku. Trisdešimtmetis su Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ar Kerouaco „Kelyje“ rankose atrodo juokingai, kaip, beje, ir penkiasdešimtmetis, atsivertęs markizą De Sade’ą, nors Tove Jansson pasakojimai apie muminukus tinka bet kuriam amžiui. Apsidžiaugiau išgirdusi, kad Bykovas Maksimo Gorkio „Klimo Samgino gyvenimą“ perskaitė būdamas keturiolikos, aš taip pat, ir vėliau dar kelis kartus, nors plonu ir paprastu romano nepavadinsi.

Drįstu teigti, kad anie kartais net perdėm ideologizuoti literatūra ar kinas vis dėlto nebuvo infantiliški, saldžiai rožiniai ir kalbėjo apie būtinybę subręsti ar net apie maištą, kaip kad ankstyvieji Vasilijaus Aksionovo romanai. Jie nebandė įkalinti jaunojo skaitytojo ar žiūrovo saldžiame ir supaprastintame pasaulyje. Būtent tokį siūlo kad ir šiuolaikinė animacija, kurią, beje, dabar mielai žiūri ir suaugę. Užaugusiems su kitokiais filmais bet koks „Madagaskaras“ ar „Loraksas“ – nepakeliama ir ryškių spalvų persaldyta nuobodybė. Bet šių dienų vaikai greičiausiai mato tik ją. O kur dar „Disney“ knygutės, žaislai ir kitokie rožiniai „mažųjų princesių“ aksesuarai? Juk neatsitiktinai nacionalinis transliuotojas – sutrumpintai LRT – nuo rugsėjo žada net keturias „Stiliaus“ laidas per savaitę – tobulai vartoti ir gyventi reikia išmokyti kiekvieną. Tokia jų misija. Išgirdusi panašias naujienas pasijuntu lyg genialiausios knygos vaikams herojus Tomas Sojeris, uždarytas į padorius tetulės namus ir mokomas, kaip reikia elgtis prie stalo.

Mėgstami mano paauglystės filmų ir knygų herojai pasižymėjo tuo, kad siekė pabėgti – iš namų, slegiančios aplinkos ar realybės, kurti alternatyvią tikrovę. O dabar? Net pasakiškai populiarus Jameso Camerono „Įsikūnijimas“ siūlo ne bėgti, o grįžti prie šaknų. Vis dažniau panašūs kūriniai netiesiogiai, bet nuosekliai teigia mintį, kad pasaulio nereikia keisti. Konformizmas tampa vertybe?

Per pastaruosius keliasdešimt metų pasikeitė jaunimo saviraiškos prioritetai: anksčiau jaunystėje visi rašė eilėraščius, dabar visi kuria filmus. Grafomanija persikėlė į vizualiuosius menus, bet tai smarkiai atsiliepia ir kinui. Literatūra ugdo vaizduotę labiau už kieno nors jau sugalvotus kino vaizdus. Be knygų skaitymo patirties jaunieji kino kūrėjai vargu ar sugebės fantazuoti originaliai. Beje, tai įrodo gerokai apsusęs pastarojo dešimtmečio jaunasis kinas. Žinoma, anksčiau, kai nebuvo naujųjų technologijų, tupėdamas už geležinės uždangos galėjai fantazuoti apie filmą, kurio niekad nepamatysi. Dabar iš esmės visi filmai prieinami kiekvienam. Literatūra nebe tokia svarbi, tai įrodo ir įvairių „saulėlydžių“, kurie iškart ekranizuojami, sėkmė. Beje, ekranizuojant jie kartu ir „sukramtomi“.

Esu prieš, kad vaikams ir paaugliams viskas būtų pateikiama „sukramtyta“. Bykovas apskritai įsitikinęs, kad jei nori, kad vaikas perskaitytų knygą, reikia jam ją uždrausti: „Esu visiškai įsitikinęs, kad kuo knyga nesuprantamesnė, kuo labiau ji intriguoja, tuo labiau žmogus save gerbs už tai, kad ją perskaitė, tuo daugiau šansų, kad jis ją tikrai perskaitys.“ Manau, kad tai tinka ir filmams.

Matyt, ne tik man vaidenasi įvairūs kanonai. Dabar įvairūs rekomendacijų sąrašai madingi: Rusijoje Nikita Michalkovas rengiasi užversti mokyklas šimtu privalomų mokiniams filmų, žurnalas „Seansas“ su ironišku šūkiu „Padėkime Michalkovui“ primena rusų kino kūrėjų ir kritikų sudarytus geriausių rusų filmų dešimtukus. Prieš kelerius metus per angliškai kalbantį pasaulį nuvilnijo diskusijos apie naują anglakalbės literatūros kanoną, pagaliau net lietuviškai išleista knyga „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“, aiškinanti, ką turi būti perskaitęs inteligentiškas žmogus, (tiesa, manau, kad į lietuvių kalbą knygą vertė ir redagavo panašiomis savybėmis nepasižymintys žmonės). Britų kino institutas geriausių visų laikų sąrašus rengia kas dešimtį metų. Palyginus sudarytuosius skirtingais dešimtmečiais, supranti, kaip keičiasi filmų vertės suvokimas. Šiemet į pirmą vietą iškilęs Hitchcocko „Svaigulys“ savo pasirodymo metais nebūtų patekęs į panašų sąrašą dar ir todėl, kad atstovavo žanriniam kinui. Beje, pas mus iki šiol į tokį kiną žiūrima įtariai, kaip į kažką prastesnio, neintelektalaus. Sąrašų manija neaplenkė ir mūsų Kultūros ministerijos – buvau paprašyta sudaryti dešimties geriausių lietuviškų vaidybinių filmų sąrašą, ką reikėtų restauruoti pirmiausia. Tad lietuvių kino kanono klausimas nuolat aktualus.

Jei reikėtų sudaryti svarbiausių dokumentinių filmų dešimtuką, neabejoju, kad pirmuoju parašyčiau Herzo Franko „Dešimčia minučių vyresni“. Jis pasirodė 1978-aisiais. Filmo sumanymas paprastas, todėl ir genialus. Juodu aksomu užmaskuotą kamerą Frankas pastatė lėlių teatre, priešais spektaklį žiūrinčius vaikus, įjungė ir dešimt minučių fiksavo kelis veidus, daugiausia – mažo berniuko. Žiūrėdamas į mums nematomą sceną, vaikas įsijaučia į tai, kas vyksta prieš jo akis. Berniuko veidas atspindi meno galią keisti žmogų. Net jei jam tik ketveri.