Pavojingas metodas
(A Dangerous Method)

Drama


Režisierius David Cronenberg | Vaidina Keira Knightley, Michael Fassbender, Viggo Mortensen, Vincent Cassel, Sarah Gadon

2011, D. Britanija, Vokietija, Kanada, Šveicarija, 99 min.


1904-ieji. Keliu lekia juoda karieta, pro kurios langą matoma baisių konvulsijų tampoma graži mergina. Karieta sustoja prie Ciuricho ligoninės slenksčio, mergina patenka į jauno psichiatro Carlo Gustavo Jungo globą. Merginos vardas Sabina, ją į ligoninę atsiuntė tėvas, o jaunasis daktaras mėgina išsiaiškinti tėvo įtaką dukters būsenai. Jungas gydo pacientę savais metodais, pasiekia visai neblogų rezultatų - Sabina Spielrein tampa beveik pavyzdinga universiteto studente ir būsima psichiatre. Bet Jungas nelabai pasitiki savo metodu ir vyksta į Vieną pas profesijos šviesulį Sigmundą Freudą pasitarti dėl pacientės ir aptarti naujausių psichoanalizės mokslo laimėjimų. Jaunąjį daktarą žavi Freudo idėjos ir jo asmenybė. Jis leidžia sau užmegzti romaną su Sabina. Romanas audringas ir su mazochizmo kvapeliu. Na, o toliau - romanas plečiasi, idėjos plėtojasi, visi kankinasi. Ir iš viso to atsiranda asketiška ir skrupulinga gamybinė drama apie psichoanalizės istoriją bei teoriją. Dramos pagrindas -dialogai, kuriuos dramaturgas ir scenaristas Christopheris Hamp-tonas sukūrė pagal autentiškus trijų dramos dalyvių laiškus. Ilgi ir protingi pokalbiai apie tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia. Freudas mano, kad dominuoja seksualinis potraukis. Jungas įsitikinęs, kad yra ir paslaptingas mistinis lygmuo. Yra dar viena teorija, kurią suformuluoja bene visi trys, kad pagrindinis žmogaus gyvenimo variklis yra troškimas save sunaikinti.

Bet teoriją suderinti su praktika sudėtingiau. Protingi dialogai vyksta įvairiose erdvėse - prie Freudo šeimos pietų stalo nagrinėjama analinės fiksacijos tema ir klinikinių duomenų analizė. Apskritai, žiūrint filmą kyla įtarimas, kad režisierius neleido sau kurti asmenybių, o po siužetą paleido klajoti idėjų įgarsintojų kūnus. Anksčiau savo filmuose Davidas Cronenbergas mėgo mąstyti apie tai, kaip tyrinėtojas susižavi eksperimentų objektu ir praranda supratimą, kuo mokslas skiriasi nuo realaus gyvenimo. Ir tai ne viskas - režisierius netiki žmogaus asmenybės egzistavimu, laiko ją nežinoma zona, iš kurios į realybę išsiveržia tamsus, baisus ir išsigimęs kūniškas pavidalas. Nuo režisieriaus idėjų aktoriams ne geriau - jie priversti būti ne gyvais žmonėmis, o išmintingai postringaujančiais ženklais. Mi-chaelo Fassbenderio Jungas - su pypke ir reikšmingu veidu, Viggo Mortenseno Freudas - su storu cigaru ir permanentiškai liūdnomis akimis. Simpatiškiausias filmo psichoanalitikas yra Vincent'o Casselio Otto Grosas - daktaras ir kartu pacientas, teoriją tiksliai derinantis su praktika ir įnešantis daug destrukcijos į taisyklingą Jungo protą. Na, o Keiros Knightley drąsuolė Sabina iš atvirukinių gražuolių galerijos didvyriškai žengia į antipatiškos herojės paveikslo rėmus. Bet pavojų, apie kuriuos perspėja filmo pavadinimas, nerasta. Depresijon nugrimzdę psichoanalitikai pavojingi tik patys sau. Žiūrovai gauna gana intelektualų, pamokomai informatyvų ir mandagiai nuobodų kiną, iš kurio galima užsirašyti vieną mintį. Ji yra apytikriai tokia - jeigu suprasite, kad pasaulis yra toks, koks jis yra, būsite laimingi.