Trispalvis

Naujasis Vytauto V. Landsbergio filmas „Trispalvis“ – ir vėl apie partizanus. Anot režisieriaus, filmų apie mūsų laisvės kovotojus labai trūksta, be to, norėjosi įamžinti jau baigiančius išmirti mūsų tėvynės didvyrius. Kalbinama dvylika pokario kovų liudininkų: partizanai bei jų ryšininkai. Pavadinimas „Trispalvis“ taip pat turi paskirtį – kiekviena spalva simbolizuoja atskiras filmo dalis. Geltona arba muzikinis filmo elementas – tai dabar „ant bangos“ esančios jaunos dainininkės Ievos Narkutės perdainuotos partizanų dainos. Dainininkė jau spėjo įsiamžinti ir kitame patriotiniame lietuvių filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Muzika geltona, nes atliekamos dainos nufilmuotos rudens fone, geltonuose lapuose, o tai turbūt asocijuojasi su melancholija, senų gražių dienų ilgesiu. Vaidybinio kino elementams atiteko žalia spalva. Sąsajos gal ir primityvokos, bet žalia buvo partizanų uniforma, o ir filmuota žaliuoju metų laiku. Beje, beveik visos pasakojamų istorijų inscenizacijos nufilmuotos iš viršaus – lyg aliuzija į dabartinio gyvenimo atotrūkį nuo romantiškos praeities (?). Na, o raudona spalva „nusidažė“ istorijų pasakotojai. Ji turėtų simbolizuoti filmo herojų gyvenimo tragizmą, išgyventas kančias.

Režisierius renkasi dabar labai populiarų pasakojamosios istorijos metodą, kad būtent iš partizanų lūpų išgirstume, kaip ir kuo jie tada gyveno. Tačiau, liūdna pripažinti, per didelės (turbūt) medžiagos kiekio V. V. Landsbergis nesugebėjo suvaldyti ir atsirado nereikalingų minties šuolių, pasikartojimų, kai kur pritrūko ir loginių jungčių. Kalbinti partizanai bei ryšininkės – įdomūs žmonės, tačiau stipriai filmui pakenkė už kadro Aido Giniočio įgarsinti senolių pasakojimai. Kiekvienas jų juk pats be galo įdomus, tad charakteriai išnaudoti minimaliai. Be to, paredaguotą ir, neabejoju, „suliteratūrintą“ tekstą Giniotis perpasakojo su tokiu patosu ir dramatizmu, kad visos žmonių istorijos prarado unikalumą, o asmenybės – savo tapatybę ir charizmą. Jei baimintasi, kad neaiškios senolių kalbos kas nors nesupras, buvo galima pasirūpinti titrais.

Apskritai, visa filmo forma gana primityvi: daina – partizano kalba – pasakojimo inscenizacija, ir vėl tas pats. Turbūt labiausiai orientuotasi į jaunąją kartą, nes viliojama nauja madinga dainininke, o ir literatūrinės kompozicijos principų galima pasimokyti. Tačiau kokią išliekamąją ar istorinę vertę turi filmas? Manau, gana menką. Jei mažai girdėjai apie Lietuvos partizanus, iš filmo ne ką daugiau sužinosi. Žmonių kalbos taip iškarpytos ir sumontuotos, kad nelabai suvoki, prieš ką ir kodėl jie kovojo. Rodos, didžiausia svajonė buvo kuo greičiau sulaukti keturiolikos ir gauti šautuvą. Rizikuoju nuskambėti nepopuliariai, tačiau Lietuvoje trūksta objektyvesnio žvilgsnio į sudėtingą praeitį. Juk neegzistavo pasakiška gėrio ir blogio dichotomija. Galiu remtis net asmeniniais savo šeimos pasakojimais. Mamos dėdė buvo partizanas, beveik visa giminė jam padėjo, tačiau močiutė puse lūpų užsimindavo ir apie „nelabai gražius dalykus“, kuriuos jie krėtė. O štai tėčio mama iki šiol su siaubu prisimena, kaip „banditai“ vis siaubdavo jų kaimą, prievartaudavo moteris, žudydavo jaunus ir senus. Todėl man artimesnis prieš kelerius metus sukurtas Jono Ohmano filmas „Smogikai“ (Lietuva, Švedija), išklausantis sovietų saugumo užverbuotus ir į partizanus infiltruotus asmenis, dar vadinamus smogikais. Kaip ir režisierius, neginu jų, tačiau iš filmo galima daug sužinoti: kokiomis aplinkybėmis jie gyveno ir kodėl pasirinko kitą pusę. Kokioje situacijoje buvo atsidūrę paprasti kaimo žmonės, kurie vengė ir partizanų, ir stribų. Juk viskas buvo daug sudėtingiau, visada taip yra ir bus. Ir ne tik gėris, bet ir blogis turi žmogišką veidą.