Ramybė mūsų sapnuose
Kas tikra, o kas ne
Kas tikra, o kas ne
Režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Bartas
Operatorius Eitvydas Doškus
Montažas Gintarė Sokelytė
Kompozitorius Alexander Zekke
Prodiuseriai Jurga Dikčiuvienė, Philippe Avril, Janja Kralj
Vaidina Šarūnas Bartas, Ina Marija Bartaitė, Lora Kmieliauskaitė, Edvinas Goldšteinas, Klavdija Koršunova
2015, vaidybinis, 107 min.
Platintojas „Kino pavasaris Distribution“
Ryte supratau, kad antroji recenzija irgi niekam tikusi. Kodėl apie tai pasakoju? Mano nežinojimas, dvejonės, negalėjimas griežtai nuspręsti, ką manau apie naują Šarūno Barto darbą, paskelbti jam savo mažą verdiktą tiesiogiai siejasi su pagrindine filmo tema (komunikacijos (ne)įmanomybe) ir tiesiai šviesiai pasakoma pagrindine mintimi: kiekvieno žmogaus gyvenimas yra bandymas atskirti, kas tikra, o kas ne. Tai sunku, nes žmogus yra izoliuotas, jo žinojimas turi ribas, jis negali objektyviai pamatyti savęs iš šalies, o kitą žmogų „užstoja“ mintys apie save. Taip ir mano „Ramybės mūsų sapnuose“ recepcija yra subjektyvi ir ją nulemia keli esminiai dalykai: esu mačiusi visus Barto filmus, anksčiau jį dievinau, paskui supratau, kad idealizavimas yra pavojingas ir pražūtingas dalykas. Nežinojimo tema man artima, nes prieš pusę metų, panašiai kaip filme pasirodanti Klavdija Koršunova, pamačiau viską kardinaliai kitaip ir savo kailiu patyriau, kad tikrai tikrai nežinau. Bet bandymas tęsiasi.
Šiame Barto filme nėra dalykų, kurie labiausiai siejami su bartišku kinu: nekalbančių personažų ir sudėtingos „užslėptos“ prasmės. Barto talento gerbėjai ir vertintojai, jeigu dar manė, kad trileris „Eurazijos aborigenas“ (2010) buvo kažkoks nesusipratimas, pamatę „Ramybę...“ antrą kartą pasijus kaip su skuduru gavę per nosį. Naujausiame savo darbe režisierius tęsia, ką pradėjęs: savo mito griovimą. Man atrodo, Bartas suprato, jog tai, kas iš pradžių buvo neįprasta, maištinga ir nauja – jo tylintys, kadre kenčiantys begalinį laiką personažai, punktyru brėžiamas naratyvas, pasakojimo abstraktumas, didinga, šalta ir žiauri gamta, kurios fone mažyčiai žmonės po truputį kraustosi iš proto ir nuosekliai geria – gali tapti dar viena kliše ir kūrybiniu kalėjimu. Madingu arthouse kinu. Taigi atsiranda veiksmas, konkretumas, tempas pagreitėja, o žmonės pradeda kalbėti. Gerbėjai jaučiasi išduoti. Ir man, tiesą sakant, dar kartais ilgu jo ankstyvojo kino magijos ir begalinės erdvės kurti drauge, leidimo užpildyti filmą savo vidiniu turiniu, naivios iliuzijos, kad Bartas ne žmogus, o kažkoks ateivis, visa reginti Akis. Labiausiai glumina, aišku, tas faktas, kad jis pats vaidina savo filmuose. Ir tai nebėra tas baltaplaukis mąslių akių ir prakaulaus veido – veido, pro kurį švietė kaukolė – jaunuolis, rūkantis cigaretes ir laukiantis, kol laikas pasibaigs. Jis visai nepanašus į paslaptingą kino kūrėją, daug labiau primena mano dėdę laivų mechaniką. Plaukai reti, pelenų spalvos, veidas papilkęs ir išmargintas raukšlelėmis, jame atsispindi nuovargis. Jis beveik užsispyrėliškai yra savo filmuose toks, koks yra gyvenime. Nelabai simpatiškas. Mažakalbis, netašytas. Net kalbėjimo maniera ir dėstomos mintys tokios pačios kaip tuose keliuose interviu, kuriuos yra davęs.
Vis dėlto „Ramybė...“ dar kardinalesnė nei „Aborigenas...“, nes šį kartą niekas nevaidina. Net neaišku, kaip žanriškai apibrėžti šį filmą. Pristatydamas savo naujausią darbą Bartas sakė, kad autobiografiniai momentai neturėtų trukdyti žiūrėjimui ir kad tai nėra autobiografinis filmas. Bet negali taip imti ir ištrinti žinojimo, kad veiksmas vyksta Barto sodyboje, kad jo kaimynus vaidina jo kaimynai, kad jis „vaidina“ save patį, kad jo draugė smuikininkė yra jo draugė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, kad jo dukra yra jo dukra Ina Marija Bartaitė, kad jos mirusi mama – Katerina Golubeva, kurios niūrus veidas įamžintas trijuose (mano nuomone, įdomiausiuose) jo filmuose ir t. t. Kaip pasakė mano draugė, beveik jautiesi lyg žiūrėtum realybės šou „Barto šeima“, tik čia, priešingai nei visuose tokio pobūdžio reginiuose, viskas iš tiesų tikra! Tikri žmonės, tikri jų klausimai, tikri veidai, rūpesčiai ir emocijos. Ir visa tai padaryta subtiliai, nė akimirką nesuvulgarinant. Apskritai galima kalbėti apie dokumentinio ir vaidybinio kino susiliejimą. Tai nebėra kinas su dokumentikos elementais, egzotiškos kasdienybės inkliuzais. Čia visi gauna žodį. Ir veikia drauge su savo „kūrėju“.
Šitas tikrumas, atvirumas ir yra stiprioji „Ramybės...“ savybė. Man šis filmas – kaip lakštingala, pilkas ir nežymus paukštelis, bet gyvas. Tai ne auksu ir brangakmeniais išpuošta dirbtinė lakštingala. Kad ir Barto pokalbis su dukra. Atrodo, jie tiesiog susėdo ir režisierius tarė: dabar pasikalbėkim apie tai, kas tau svarbu. Ir jie kalbasi. Apskritai neatsimenu, kada kine mačiau tokią natūralią, kuklią ir nuoširdžią aktorę kaip Ina Bartaitė. Jos personažas yra savotiškas filmo sąžinės balsas ir lakmuso popierėlis, prie kurio išryškėja bet kokia apgaulė (netikra smuikininkės egzistencinė drama, kaimynų sūnaus melavimas). Ji graužiasi, kad neturi ko pasakyti, bet jai rūpi, apie ką galvoja kiti ir kaip juos pasiekti. Kalbėdama su sulaukėjusiu, namų kaip ugnies bijančiu kaimynų sūnum, ji sako: „Man, pavyzdžiui, įdomu, apie ką tu dabar pagalvojai.“ Dukters pokalbyje su tėvu atverčiamos visos kortos ir turbūt pagrindinė Barto kūrybos tema – komunikacija ir jos (ne)įmanomybė. Dėsninga ir tai, kad dukra geriausiai artikuliuoja (ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis). O sutrikusi smuikininkė didžiąją laiko dalį murma po nosimi, ją suprasti sunku, nes ji pati savęs nesupranta.
O dabar pasakysiu tai, ką slapta galvojau žiūrėdama filmą pirmą kartą ir apie ką tikriausiai pagalvos ir kiti, bet ko „negalima“ sakyti. Primityvumo velnias gundo manyti, jog Barto bėda ta, kad jam vidurinio amžiaus krizė ir naujoji jo mergina graži, bet tuščia, kitaip tariant, prasta medžiaga filmui. Kad ji nė per nago juodymą neprilygsta mirusiajai, Katerinai Golubevai, kuri, „žvelgdama iš anapus“, filme atlieka ne menkesnį vaidmenį. Kad kitos tokios kaip ji nėra ir gal Barto kine nebebus. Užtenka dukteriai (ir žiūrovams) parodyti namine kamera nufilmuotus kadrus, kuriuose Katerina rūko, o paskui supasi karuselėje su dukra, ir filmo prasminis krūvis iškart padidėja. Niūrus Golubevos veidas ne tik suteikia sodrumo (autobiografinei) fabulai, bet prikelia žiūrovo sąmonėje senuosius Barto filmus, subtiliai primena, nuo ko viskas prasidėjo. Smuikininkė kitokia, jos veidas – kaip porcelianinė kaukė, o intonacijos infantilios (naudoja daug deminutyvų, „kalėjimukas“, „pasaulytis“, „laimės valandėlės kaip peteliškės sparneliai“ ir pan.), bet filme ji turi aiškų vaidmenį. Ji desperatiškai vaidina, bandydama dirbtinai sukelti sau kokius nors tikrus jausmus, užtat išjudina kitus personažus ir išprovokuoja pačią filmo kulminaciją, buitinį konfliktą su kaimyne alkoholike. Simbolinę aukšto meno ir nelaimingų būrų akistatą. Kaimynei, pavyzdžiui, „visai neįdõmu tie bethovenai“.
Atrodo, kad rodyti prasigėrusius kaimiečius yra savotiška Barto silpnybė, bet šį sykį jis žengia žingsnį toliau. Tai nebėra kažkokie anonimiški, Rusijos stepėse gyvenantys žmonės. Jie – Barto kaimynai, jie lietuviai ir jiems suteikiamas žodis. Labiausiai jaudinantis filmo kadras man yra kaimynės į tolį įbestas nesuprantantis žvilgsnis. Dar nemačiau jokio profesionalaus aktoriaus, kuris būtų taip tiksliai „suvaidinęs“ prasigėrusio kaimo žmones. Kalbu ne tik apie kaimynų poros lengvai kretančius veidus, raukšlių ir raudonio paženklintą odą, apie jų judesius (pavyzdžiui, kaip smuikininkei atėjus į musių pilną virtuvę kaimynė stengiasi elgtis kultūringiau), bet ir apie balsą, intonacijas ir kirčiavimą. Daugybę smulkių niuansų, iš kurių susideda realybė. Jie kerta savo dialogus iš peties ir kartais darosi sunku suprasti, kur baigėsi parašytas dialogas ir prasidėjo laisva improvizacija, kur prasiveržė tikra neapykanta ir skausmas. Visa tai stebėti baisu, bet, matyt, tik Bartas galėjo taip parodyti šiuos žmones, kad neapimtų jausmas, jog kamera juos išnaudoja tam, kad hipsteriai ir intelektualai paskui galėtų pamąstyti apie egzistenciją.
Kaip jau sakiau, „Ramybėje...“ nėra jokių gudrių užslėptų idėjų. Šis filmas netgi lėkštas. Jame naudojamos dvi pačios banaliausios metaforos, kurias gali suprasti kiekvienas: rūko ir drugelio. Bartas tarsi sako, kad ne čia esmė. Įdomu ir sveika stebėti žmonių santykius, kaip jie bando ištrūkti iš „stambaus plano“ ir pajausti kitą, jį paliesti. Įdomu niuansai. Kaip pilkame, rūsčiame veide akimirką švysteli šypsenos užuomina arba tvyksteli tikras rūpestis. Veidas atgyja tik bendraujant su kitu žmogum. Tiek metų statęs sudėtingus, fiziškai sunkiai įveikiamus, ezoteriškus filmus, režisierius galiausiai pastatė filmą apie save, kuriame savotiškai aptaria nueitą (kūrybinį ir gyvenimo) kelią. Santūrų filmą be stebuklingo scenarijaus, kvapą gniaužiančių gamtos vaizdų ir paslaptingų personažų. Nepakeltą nuo žemės. O mums reikia susitaikyti, kad Bartas – ne ateivis.
