Scenaristo vieta kukli

Rusų kino bendruomenė susirūpino katastrofiškai žemu kino scenarijų lygiu ir klausia, kodėl neatsiranda naujų vardų, kodėl pripažinti meistrai nebesukuria aukšto meninio lygio scenarijų. Su šiais klausimais Arturas Solomonovas kreipėsi į vieną garsiausių rusų kino scenaristų Pavelą Finą, parašiusį filmų „Misija Kabule“, „Svetimi čia nevaikšto“, „Meilės prisipažinimas“, „Dvidešimt šešios Dostojevskio gyvenimo dienos“, serialo „Velniai“ ir dar daugelio kitų scenarijus. Pokalbis, kurį pateikiame sutrumpintą, buvo išspausdintas sausį dienraštyje „Novaja gazeta“. Manome, kad Lietuvoje, kur diskusijos apie scenarijus trunka jau kelis dešimtmečius, jis taip pat pasirodys aktualus.

Valstybė labai susirūpino masių patriotizmo ugdymu ir žiūri į kiną kaip į vieną svarbiausių poveikio instrumentų. Jei kas nors Jums pasakytų: „Parašykite patriotišką scenarijų“, ar sutiktumėt?

Valstybė teisi: kinas tikrai yra „svarbiausias poveikio instrumentas“. Tik negaliu suprasti, ar poveikio (tai nelabai gerai), ar greičiau vertimo zombiais (tai daug blogiau) instrumentas?
 

Jei pas mane ateitų su „patriotinio scenarijaus“ užsakymu, aš paklausčiau, o kas yra tas patriotizmas? Ir kas tie patriotai? Ar Levas Tolstojus, amžiams išaukštinęs rusų žmogų „Kare ir taikoje“, bet parašęs „Negaliu tylėti“ apie mirties bausmę Rusijoje, mažiau mylėjo Rusiją, nei, tarkime, stačiatikių valdininkas Pobedonoscevas ar Rusų liaudies sąjungos vadas Dubrovinas? Nejau jis mažiau už anuos nuveikė Rusijos ateičiai? Ar 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių disidentai buvo menkesni patriotai už savo tardytojus ir psichiatrinių ligoninių prižiūrėtojus?

Privalomas, užsakytinis patriotizmas ugdo menininkų cinizmą ir apsimetinėjimą, tai, kas visada lydi veidmainišką prisitaikymą savo, o ne meno naudai. O tokio „patriotizmo“ vartotojus jis vedžioja už nosies. Komercinis, pelną atnešantis patriotizmas – tai keistas „suverenios demokratijos“ epochos produktas.

Tikrasis patriotizmas – ne rėksmingas ir ne pozuojantis, jis gimsta sąmonės gelmėse ir pasireiškia lemtingais asmeninio ar visuomeninio likimo momentais. Jis randa savo išraišką mene tik tada, kai gali įtikinti meninėmis priemonėmis, o ne deklaratyviai. Taip, kaip Puškino ir Tolstojaus, Pasternako ir Grosmano knygose. Kitaip tariant, viskas, kas gerai ir teisingai parašyta rusų kalba, viskas, kas nufilmuota atvirai, dorai ir drąsiai, tai ir yra patriotizmas...

Kaip vertinate šiuolaikinę scenaristikos būklę?

Dabar ši profesija pas mus išgyvena giliausią krizę nuo brolių Lumière’ų laikų. Priežastis – ne tik komercializacija. Komercinis kinas egzistavo visada. Puikūs nebylieji rusų filmai daugiausia buvo komercinis kinas. Kai atsirado italų neorealizmas ar prancūzų Naujoji banga, jie juk nepanaikino komercinio kino. Jie koegzistavo.
 

Dabar pagrindinė mūsų kinematografo problema – prodiuseriai. Jie – biudžeto, dažniausiai gauto iš valstybės, šeimininkai ir apskritai visko šeimininkai, jei spręsime pagal mūsų kontraktus. Didžioji jų dalis turi gana menką supratimą apie kultūrą, kiną ir apie tikrąją kino komerciją. Žinoma, yra ir kitų – turinčių skonį, meninę nuojautą, bet jų mažuma.

Ar gali scenaristai ir režisieriai pasipriešinti prodiuserių diktatui? Susirinkti kartu ir sugalvoti pasipriešinimo strategiją?

Kol kas tai neįmanoma. Turi būti kitos sąlygos, įstatymai, žmonės. Turi užaugti kitos kartos. Apskritai mūsų kino, kaip ir mūsų valstybės, likimas priklausys nuo to, kokia bus kita karta.

Yra ir dar viena mūsų profesijos, vadinasi, ir viso kino bėda: patologiška televizinio kino agresija. Elementarios dramaturgijos sąvokos, regis, televizininkų ir nedomina. Svarbiausia – kuo greičiau gauti medžiagą ir pagaminti produktą – užpildyti eterį ir sužinoti garsųjį „reitingą“. Tokia sistema menkina scenarijaus kokybę. Menksta visi meniniai kriterijai. Ir visiškai niveliuojasi profesija.

Bet ar Jūs pats nekūrėte kino, kurį galima pavadinti komerciniu?

Žinoma, kūriau! Ir dažnai tai dariau su malonumu. Pavyzdžiui, filmą „Raitelis be galvos“, kuris surinko 70 milijonų žiūrovų. Beje, komerciškai sėkmingas tas kinas buvo tik valstybei. Aš už jį gavau sumą, už kurią dabar vos būtų galima nupirkti naudotą automobilį. Mano filmografijoje apie 60 filmų, kai kurie iš jų surinko milijonus žiūrovų. Jei gyvenčiau Amerikoje, jus priimčiau rūmuose.
 

Sovietų laikais kurti tokį kiną, kokio tu nori, buvo sunkus uždavinys. Bet visa ta sistema – pažeminimo, cenzūros, scenarijų „pramušinėjimo“ – kartu buvo ir gera, nors žiauri mokykla. Man tas „komercinis kinas“, kai mes visi iš esmės pasakojome pasakas, dar buvo ir dramaturgijos mokykla, nes siužetinio kino priemonės padeda sužadinti žiūrovų dėmesį ir rašant kitų žanrų bei rūšių kūrinius.

Kodėl pasipriešinimas valstybės cenzūrai sovietmečiu gimdė stiprius režisierius, o pasipriešinimas komerciniam kinui neveda prie panašių rezultatų?

Nemanau, kad būtent cenzūros draudimai gimdė galingą režisūrą. Buvo kitų priežasčių. Pavyzdžiui, pokario režisierių karta – Grigorijus Čiuchrajus, Vasilijus Ordynskis, Vladimiras Vengerovas, Aleksandras Alovas ir Vladimiras Naumovas, Marlenas Chucijevas, Jakovas Segelis, Levas Kulidžanovas, Michailas Šveiceris – buvo atsakas į laisvės poreikį, kuris po pergalės kare rūgo giliai liaudies sieloje. Šios naujos sovietų bangos idėjos gimė pasinėrus į realybę, iš troškimo pasakyti tiesą apie ją nauja kalba. O visi, kartais dramatiški, santykiai su valdžia ar jų pasekmės buvo antriniai. Pati sunkiausia pasekmė buvo ta, kad kai kurie atvirai nusirito į konformizmą. Susipriešinimas auklėjo, grūdino, bet kartais ir tvirkino. Dabartinė komercija taip pat auklėja, grūdina, bet ir tvirkina. Tik bėda ta, kad mūsų komercija žengia koja kojon su ideologija. Beje, ideologija taip pat prisitaikė. Siaubinga vulgarybė, besivadinanti „glamūrine“ komedija ar trileriu, juk taip pat ideologija. Juk ji turi kažkokį tikslą? Nori pajungti visuomeninę sąmonę tam tikriems modeliams, atnešantiems tarpininkams materialią naudą ir ideologinę naudą tiems, kas visu tuo manipuliuoja dėl socialinės konjunktūros. Visa tai pratina ir gamintoją, ir vartotoją prie tam tikro masinės kultūros tipo. Arba greičiau antikultūros. Tikroji komercija numato laisvus, lygius, nuo jokios ideologijos nepriklausomus visų trijų pusių – gamintojo, tarpininko ir vartotojo – tarpusavio santykius. Bet mūsų kino, nuo kurio mes vis dar negalime atitrūkti, nelaimė yra ta, kad garsas į sovietų kiną atėjo kartu su visiška Stalino visuomenės ir ideologijos modelio pergale. Įgijęs garsą, kinas iškart prabilo ideologijos kalba. Ir iki šiol negali nuo to atprasti. Kinas, kurį aš myliu ir kuriam stengiuosi tarnauti, gimsta ne iš žodžių, ne iš minčių, o iš grynos plastikos. Iš dvasinės laisvės. Toks kinas turi žadinti ir gilias mintis, ir tikrus jausmus.

Koks scenaristo vaidmuo tokios rūšies kine?

Tarp scenaristų aš – išsigimėlis. Esu visiškai įsitikinęs, kad scenarijus – tai ne literatūra. Scenarijus – tai filmo priežastis. Ir net jei jis puikiai organizuotas, scenarijų vis tiek reikės sugriauti. Režisieriaus prievarta scenaristui neišvengiama. Ji būtina. Pirmiausia reikia pasistengti suteikti jam malonumą, paskui – suteikti malonumą pačiam sau.

Vadinasi, Jums niekad neteko sakyti: „Štai šito epizodo nelieskite!“?

Teko. Jei režisierius ne visai mane suprasdavo, kaudavausi už save. Bet būna įvairių režisierių. Dirbau su Ilja Averbachu, Semionu Aranovičiumi, Romanu Balajanu, Jerzy Kawalerowicziumi... Viskas priklauso nuo tavo pasitikėjimo režisieriumi laipsnio. Ir nuo jo kino supratimo. Jei jis stengsis sukurti literatūrinį mano scenarijaus perpasakojimą ekrane, nepasinaudodamas kino kalbos turtais, būsiu prieš. Man nepaprastai įdomu dirbti su jaunimu: dabar pagal mano scenarijus filmus kuriantys režisieriai už mane jaunesni. Nesigėdiju prie jų taikytis, žinoma, neprarasdamas savo individualybės. Bet, kitaip nei rašytojo ar dramaturgo, scenaristo individualybei svarbiausia profesionalumas, o ne saviraiška. Sunku suvokti ir tikrą savo – scenaristo mastą, ir scenaristo vietą kino mene. Apskritai ji gana kukli. Tokie dideli talentai kaip Jacques’as Prevert’as, Tonino Guerra ar Genadijus Špalikovas yra išimtys.

Kas yra scenaristo puikybė?

O, tai nenumaldomas jausmas (juokiasi). Man patinka kino kūrimo procesas, bet mažiausiai džiugina, kai filmas pagal mano scenarijų atsiduria pas žiūrovą, nes matau visus jo trūkumus. Iš to, ką sukūriau, man patinka trys keturi filmai, daugiausia – penki. Pats mėgstamiausias filmas – Iljos Averbacho „Meilės prisipažinimas“.
 

O malonumą pajuntu, kai matau, kad režisierius domisi scenarijumi, kai sėdžiu prie montažinio stalo. Man labai patinka filmavimo atmosfera. Patinka, kai mokiniai sulaukia sėkmės, kai jie kuria puikius filmus. Pavyzdžiui, kelis kartus žiūrėjau mūsų studento Nikolajaus Chomerikio filmus.

Ar Jūsų mokiniai nori kurti didžius scenarijus? Ar jie tiesiog nori išmokti profesiją?

Į mūsų – „Chotinenkos, Fino, Fenčenkos dirbtuves“ Aukštuosiuose scenaristų ir režisierių kursuose dažniausiai ateinama įgyti profesijos. Jie žino, kad suteiksime tam tikrą laisvę, bet kartu jie bus verčiami įgyti profesiją. Ypatingų, padebesiais skrajojančių romantikų nėra. Dabar negalima skrajoti padebesiais. Mes jiems iškart sakome, kad rengiame ne genijus, o amatininkus. Įgysite meistriškumo, prašom, tapkite genijais, mes tik apsidžiaugsime!

Bet ar jaunimui nėra būdingas noras kurti tik genialų kiną?

Kai mes 1957 metais stojome į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK), visi buvome genijai. Beje, paaiškėjo, kad kai kurie iš tikrųjų jais buvo. Bet tarp tų žmonių ir dabartinių – 55 metai. Viskas pasikeitė: žmogaus psichotipas, santykiai su tikrove ir pati tikrovė. Institute mus, scenaristus, mokė būti rašytojais, o turėjo mokyti kino kalbos. Per penkerius metus institute aš išmokau mylėti kiną. Šalia vaikščiojo Andrejus Tarkovskis, Otaras Joselianis, Vasilijus Šukšinas, Larisa Šepitko, Elemas Klimovas. Ir tai buvo mano akademija. O tikroji mano mokykla buvo, kai „Lenfilme“, kurdamas pirmąjį savo filmą „Misija Kabule“, atsisėdau prie montažinio stalo kartu su režisieriumi Leonidu Kvinichidze. Ir supratau, kad nieko nežinau, kad parašiau siaubingą scenarijų, kur galai su galais nesueina. Mes mėnesį prasėdėjome prie montažinio stalo. Ten tarsi iš naujo parašiau scenarijų ir gavau daug daugiau nei per visus metus institute. Scenaristai taip ir turi mokytis.

Daugumai žiūrovų patinka sovietų kinas.

O kodėl ne? Pats dirbau sovietų kine ir, kaip ir mano draugai, stengiausi dirbti nuoširdžiai. Bet galiu jus patikinti: didžiojoje dalyje sovietų filmų nėra tikros tiesos apie mūsų praeitį.

Pavyzdžiui, man šiuolaikiniame mene stinga istorijų apie paprastus žmones. To, kas egzistuoja rusų literatūros tradicijoje – istorijų apie „mažą žmogų“.

Taip, šiuolaikinis kinas dažniausiai domisi aštriomis arba ekstravagantiškomis situacijomis, susidomėjimas žmogumi prarastas. Tiesa, galima prisiminti Boriso Chlebnikovo ir Aleksejaus Popogrebskio filmus, kurtus kartu ir atskirai. Reikia „Milinės“ ir Akakijaus Akakijevičiaus, „Vargšų žmonių“ ir Makaro Devuškino, kad žiūrovai kino salėje susimąstytų ir apsiverktų, o ne tik švilptų ir bučiuotųsi. Dabar mums tenka gyventi visuotinio kultūros išsekimo ir bejėgiškumo laikais. Atkreipkite dėmesį: pasaulyje nėra didžių rašytojų, kompozitorių, režisierių. Bet juk dideli talentai kilsteli ir laiką, ir kartą. Nors ir esu pesimistas, vis dėlto su optimizmo atspalviu. Manau, ir su viltim, juk negali taip būti, kad Rusijoje neatsirastų tikrų talentų.

Parengė Kora Ročkienė