Trys Madso Mikkelseno portretai
Šį penktadienį „Skalvijos“ kino centras pradeda rodyti filmų ciklą „Trys Madso Mikkelseno portretai“. Aktoriaus gerbėjai galės prisiminti filmus, atskleidžiančius skirtingas jo talento briaunas. Tai pernai Berlyno kino festivalyje apdovanota Nikolajaus Arcelio kostiuminė istorinė drama „Karališkas romanas“ (Danija, Švedija, Čekija, 2012), kuriame Mikkelsenas suvaidino Danijos karalienės Karolinos Matildos meilužį intelektualą, politiką ir reformatorių Johanną Friedrichą Struense – žmogų, kuris gerokai peraugo savo laiką. Lietuvoje labai populiarūs Anderso Thomaso Jenseno „Adomo obuoliai“ (Danija, 2005) – juodoji komedija apie neonacio resocializaciją. Joje Mikkelsenui teko ekscentriško pastoriaus Ivano vaidmuo. Trečiasis filmas – Thomo Vinterbergo „Medžioklė“ (Danija, 2012). Už šiame filme suvaidintą neteisingai pedofilija apkaltintą mokytoją pernai Kanuose Mikkelsenas buvo apdovanotas prizu geriausiam aktoriui.
Gimęs 1965 m. aktoriaus Henningo Mikkelseno šeimoje, Madsas nuo devynerių metų užsiėmė sportine gimnastika, aštuonerius metus buvo profesionaliu šokėju šiuolaikinio šokio trupėje „Micado Dance Ensemble“. 1996 m. baigęs teatro mokyklą, jis porą metų vaidino teatro scenoje. 1996-aisiais prasidėjo ir Mikkelseno kino karjera: suvaidinęs neonacį narkomaną Tonį filme „Narkotikų prekeivis“ („Pusher“), jis tapo vienu didžiausių danų kino atradimų. Filmą kūrė šiemet vienu kandidatų į „Auksinę palmės šakelę“ laikomas režisierius Nicolas Windingas Refnas.
1998–2001 m. Mikkelsenas sėkmingai filmavosi danų filmuose. 2002 m. bendros danų, švedų, norvegų gamybos filme „Dinos knyga“ (2002, rež. Ole Bornedal), sukurtame pagal Herbjørg Wassmo romaną, prasidėjo tarptautinė aktoriaus karjera. Tais pačiais metais jis nusifilmavo Lone Scherfig dramoje „Vilburas nori nusižudyti“ (Danija, D. Britanija), 2004-aisiais suvaidino riterį Tristaną Antoine’o Fuqua filme „Karalius Artūras“. Čia jo partneriais buvo Clive’as Owenas ir Keira Nightly.
Tačiau tik piktadario Le Šifro – Džeimso Bondo priešininko ir teroristų bankininko – vaidmuo filme „007. Kazino „Royale“ (2006, rež. Martin Campbell) pavertė Mikkelseną tarptautine žvaigžde. 2009 m. jis suvaidino rusų kompozitorių Igorį Stravinskį prancūzų režisieriaus Jano Kouneno filme „Coco Chanel & Igor Stravinsky“. Daug populiarumo jam atnešė ir žiaurumu bei krauju paplūdęs filmas „Valhalla Rising“ (Danija, D. Britanija, 2010), kurį taip pat kūrė Refnas, jau įgijęs kultinio režisieriaus statusą. Čia Mikkelsenas suvaidino Vienaakį – sužalotą kovotoją nebylį, kuris nerodo jokių emocijų.
Nors jo herojai dažnai nesukelia simpatijų, Mikkelsenas sugeba suintriguoti žiūrovus nuo pat filmo pradžios. Jis mano, kad aktoriaus uždavinys – apginti personažą, kad ir koks nemalonus jis gali pasirodyti žiūrovams. Danų kritikai sako, kad panašiai apie savo filmų herojus mano ir Refnas. Mikkelseno ir Refno vardai tapo danų kinematografijos pasaulinės sėkmės sinonimu, o Danijos karalienė apdovanojo aktorių bajorišku titulu už jo nuopelnus garsinant šalį. Dar prieš tapdamas geriausiu pernykščio Kanų kino festivalio aktoriumi, Mikkelsenas buvo laikomas vienu įdomiausių naujosios kartos Europos aktorių. Jis gali vaidinti ir žiaurius piktadarius (tokius vaidmenis filmuose „Titanų susidūrimas“ ar „Trys muškietininkai“ jam neseniai pasiūlė Holivudas), ir ekscentriškus personažus, ir genijus. Ir nors dažniausiai jam tenka niekšai, gerumą spinduliuojantys ar komiški personažai aktoriui taip pat pavyksta puikiai. Vaidindamas didelio biudžeto filmuose Mikkelsenas neatsisako ir kamerinių daniškų filmų. Juolab kad turi iš ko rinktis: pusšešto milijono gyventojų Danija dabar gali pasigirti net keliais pasaulinio garso režisieriais – Larsu von Trieru, Refnu, Susanne Bier, kurios filmuose Mikkelsenas taip pat vaidina seniai ir dažnai, Thomasu Vinterbergu bei Lone Scherfig.
Kelis kartus išrinktas seksualiausiu Danijos vyru ir vadinamas „niūriuoju sekso simboliu“ Mikkelsenas dažnai pasirodo ir reklaminiuose filmuose. Kai aktorius nusifilmavo Tailande kurtoje kelionių biuro „Star Tour“ reklamoje, visoje Skandinavijoje kilo susidomėjimo šiuo biuru banga, kuri iškart buvo pavadinta „Mikkelseno efektu“. Neseniai pasirodžiusio norvegės Heddos H. Robertsen erotinio romano „Mane veža Madsas Mikkelsenas“ („Skutt i filler av Mads Mikkelsen“) herojė devyniolikmetė Alba savo fantazijų herojui suteikė ne tik aktoriaus vardą, bet ir bruožų.
Aktorius pabrėžia, kad populiarumas jam reiškia galimybę padėti likimo nuskriaustiems žmonėms, nes žinomų žmonių remiami projektai turi daugiau galimybių sulaukti žiniasklaidos dėmesio. Mikkelsenas tapo organizacijos „Refugees United“, kurios duomenų bazė leidžia pabėgėliams iš įvairių karo apimtų šalių rasti vienas kitą, ambasadoriumi.
Šį pavasarį Mikkelsenas daugumai televizijos (ne mūsų) žiūrovų asocijuosis su genialiu psichiatru ir žudiku kanibalu Hanibalu Lekteriu: Mikkelsenas vaidina pagrindinį vaidmenį NBC kanalo seriale „Hanibalas“ (JAV, 2012, rež. Brian Fuller). Primerktos akys, siauros suspaustos lūpos, sunkiai apibrėžiamas europietiškas akcentas, elegantiški kostiumai ir santūrumas – taip kritikai apibūdina jau ketvirtą ekraninį Hanibalo Lekterio įsikūnijimą. Serialo Lekteris – praktikuojantis gydytojas psichiatras, FTB konsultantas, padedantis jaunam agentui, tiriančiam serijinio moterų žudiko bylą. Pasak kritikų, Mikkelsenas psichiatro psichopato vaidmenyje – šūvis į dešimtuką, nors jam teko nelengva užduotis: susigrumti ir su personažu, ir su anksčiau jį vaidinusia legenda – Anthony Hopkinsu.
Parengė Ž. P.
