Tas saldus žodis „žvaigždė“

Nauji filmai – „Elitinis jaunimas“

„Elitinis jaunimas“
„Elitinis jaunimas“

 

Režisierė ir scenarijaus autorė Sofia Coppola | Operatoriai Christopher Blauvelt, Harris Savides | Kompozitoriai Brian Reitzell, Daniel Lopatin | Vaidina Israel Broussard, Katie Chang, Taissa Farmiga, Claire Julien, Georgia Rock, Emma Watson, Leslie Mann

2013, vaidybinis, 90 min. JAV, Prancūzija, Vokietija, Japonija. Platintojas Lietuvoje Garsų pasaulio įrašai


 

Sofia Coppola filmų herojais dažniausiai renkasi jaunus žmones. Tiesa, kartais jie jau išaugę iš paauglystės, kaip kad filmo „Kažkur tarp ten ir čia“ Džonis Marko ar „Pasiklydusių vertime“ Šarlotė. Bet ir šie herojai yra atsidūrę keistoje nesvarumo būklėje tarp neišsipildžiusių iliuzijų ir skausmingo brendimo. Režisierei įdomios vidinės permainos, kurias kine sunku parodyti nenuslystant į groteską ar dramatišką moralizavimą. Kai perskaičiau naujausio Coppolos filmo „Elitinis jaunimas“ („The Bling Ring“, JAV, Prancūzija, Vokietija, Japonija, 2013) anonsą, iškart pagalvojau apie dar vieną variaciją režisierės mėgstama tema. Bet filmas ne apie tai. Jo herojų portretai ne tokie subtilūs, kokių galima laukti iš šios režisierės, bet negailestingi ir tikslūs.

 

Paremtas tikra istorija, apie kurią režisierė perskaitė žurnale „Vanity Fair“, „Elitinis jaunimas“ pasakoja apie grupelę Kalifornijos paauglių, kurie vogė iš Holivudo žvaigždžių namų. Tarp gaujos aukų buvo Paris Hilton, Lindsay Lohan, Megan Fox, Orlando Bloomas. Pasinaudoję internetu, paaugliai sužinodavo, kada nieko nebus namuose, ir įsilauždavo. Beje, jų grobis įvertintas 3 milijonais dolerių, vagys buvo nuteisti kalėti trejus metus, bet, regis, visi paleisti neatlikę nė pusės bausmės.

 

Rebeka (Katie Chang), Markas (Israel Broussard), Niki (Emma Watson), Chloja (Claire Julien), Sem (Taissa Framiga) gyvena brangiuose namuose, regis, turi viską, apie ką tik galima svajoti, bet jiems to negana. Jie gyvena pasaulyje, kur šlovė ir žvaigždžių kultas tapo pagrindiniais sėkmės matuokliais. Žvaigždės diktuoja gyvenimo būdo taisykles. Todėl jaunuoliai veržiasi į garsenybių vakarėlius ir nori būti tokie pat kaip jie: alkoholis, narkotikai, garsių dizainerių drabužiai filmo herojams neatsiejami nuo buvimo žvaigžde. Ko gero, įsilaužę į Paris Hilton namus jie pirmiausia mėgaujasi galimybe prisiliesti prie garsenybės gyvenimo, akimirką pasijusti ja, o tik paskui pasinaudoti proga nugvelbti sau dalelę to saldaus gyvenimo. Coppola ir operatoriai Christopheris Blauveltas ir Harris Savides (pastarajam, mirusiam kuriant filmą, „Elitinis jaunimas“ ir dedikuotas) nusprendė filmuoti skaitmenine kamera, kad geriau užfiksuotų personažų gyvenimo karštligiškumą, todėl vakarėlių ar įsilaužimų epizodai dažnai skendėja tamsoje ir tai padeda sukurti reportažo įspūdį.


Beje, filmuota tikruose Paris Hilton namuose ir jie tikrai pribloškia. Tai lyg kičo šventovė. Brangenybių, drabužinių, batų, aksesuarų gausa, interjerų stilius atrodo lyg išsipildžiusi „Dvylikos kėdžių“ herojės Eločkos svajonė. Be abejo, ir režisierė mielai naudojasi tų namų fantasmagoriškumu. Elgesys juose geriausiai apibūdina tas plėšrias ir savimi pasitikinčias merginas, kurios pritaiko sau kiekvieną rūbelį ar aksesuarą. Daiktų ir žmonių mimikrija, regis, Coppolą domina labiausiai.

 

Tarp merginų atsidūręs Markas – vienintelis, kuris primena ankstesnių režisierės filmų herojus. Jis nepasitiki savimi, savo seksualine tapatybe ir, regis, vienintelis dar jaučia sąžinės priekaištus. Jis ir tampa filmo pasakotoju. Abejoju, ar būtų įdomu sekti visą istoriją, jei ją pasakotų, pavyzdžiui, gaują subūrusi šaltakraujė Rebeka.

 

Bet Markas šiuo atveju – išimtis iš taisyklių, kurias puikiai išmano Rebeka, Chloja ar Niki. Pastaroji puikiai sugeba pasinaudoti byla ir tapti įžymybe. Šiuo požiūriu iškalbingos dvi filmo scenos, kur Coppola, regis, pasimėgaudama sudeda visus akcentus. Pirmoji, kai Niki duoda interviu „Vanity Fair“ žurnalistei, apsupta advokatų ir idiotiškai nuolat besišypsančios motinos – kažkokios religinės sektos adeptės. Net atsidūrusi nepavydėtinoje padėtyje Niki neleis motinai kištis ir valdingai paaiškins, kad interviu yra jos. Niki puikiai užuodžia laiko dvelksmą – ji veidmainiškai aiškina apie „didžiulę pamoką“ ir norą gyvenimą paskirti labdarai. Finalinis jos interviu neleidžia suabejoti, kad ši mergina pasieks daug. Ji gerai suvokia savo visuomenės funkcionavimo mechanizmus. Coppola tiksliai fiksuoja laiką, kurį, ko gero, galima pavadinti susidomėjimo garsenybėmis (jų drabužiais, maistu, asmeniniu gyvenimu...) viršūne. Dar niekad nebuvo galima atsidurti taip arti jų, kaip šiais visuotinių medijų laikais.

 

Emmos Watson vaidinama Niki filme dažnai akimirkai sustingsta žiūrėdama kažkur į tolį. Anksčiau toks jaunos merginos žvilgsnis (bent jau kine) dažniausiai pabrėždavo romantišką herojės ilgesį, atsiribojimą nuo realybės. Bet Niki ilgisi spindesio. Jos žvilgsnyje atsiveria begalinė tuštuma. Ją Coppola pabrėžia ir kituose filmo personažuose. Jie puikiai pozuoja, kiekvieną akimirką yra pasirengę nusifotografuoti ir įdėti nuotrauką į savo profilį „Facebook“, bet tas nuolatinis pozavimas tuštumą tik išdidina. (Tai kaip liga, beje, paskutinį kartą nufotografuoti manęs paprašė pasipuošę žmonės Filharmonijoje ant laiptų.) Coppolos herojai fiksuoja kiekvieną savo gyvenimo akimirką, tarsi tos nuotraukos galėtų užpildyti juos nuolat supančią tuštumą. Jie egzistuoja tik tol, kol yra internete, nuotraukose, nuolat spaudomuose mobiliųjų mygtukuose. Todėl turi atrodyti puikiai, todėl jiems svarbūs pavogti drabužiai ir rankinės, nes daro juos dar puikesnius. Bet ta nuolat režisierės pabrėžiama tuštuma išryškina ir didžiausią filmo silpnybę – didaktiškumą. Kita vertus, juk filmą žiūrės ir tie, kurie liguistai žavisi žvaigždėmis, nesvarbu, lietuviškomis ar Holivudo. Tik abejoju, ar jie pamatys filme save. Gal tik dar vieną susižavėjimo objektą.