Be laimingos pabaigos

Darrenas Aronofsky (g. 1969) – vienas originaliausių JAV režisierių. Savo filmuose jis pasakoja apie svajonių, obsesijų apsėstus žmones, kurie neišvengia autodestrukcijos. Aronofsky filmuose įsimintinus vaidmenis sukūrė Mickey Rourke’as („Imtynininkas“ jam atnešė „Oskarą“), Natalie Portman už balerinos vaidmenį „Juodojoje gulbėje“ taip pat buvo apdovanota „Oskaru“. Dabar režisierius kuria pirmą didelio biudžeto filmą „Nojus“, kuris turėtų pasirodyti ateinančių metų pradžioje. Apie savo kelią į kiną ir požiūrį į režisūrą Aronofsky papasakojo interviu žurnalui „Polityka“. Pateikiame pokalbio fragmentus.

Jūsų pavardė skamba lenkiškai. Ar Jūsų protėviai kilę iš šios Europos dalies?

Mano senelė iš mamos pusės kilusi iš Vilniaus. Mano prosenelė turėjo tris vyrus, trečiojo pavardė buvo Aronofsky. Būdami žydai ortodoksai jie bijojo pogromų ir padarė viską, kad emigruotų į Ameriką.

Žydų tema diskretiškai persmelkia visą Jūsų kūrybą. Išimtis bus „Nojus“ su Russellu Crowe pagrindiniame vaidmenyje.

Filmo gamyba dar nebaigta. Dabar vyksta darbas su specialiaisiais efektais. Jie pareikalaus daug laiko, mažiausiai pusės metų. Tačiau su klasikine biblinio pasakojimo ekranizacija filmas turės mažai ką bendra. Biblijoje legendinės Nojaus arkos likimas užima nepilnus tris puslapius. Labai brangaus filmo gamybai to aiškiai per mažai. Apie tai, koks bus filmas, daugiau gali papasakoti komiksas, kurį kartu su kanadiečių piešėju Niko Henrichonu išleidome prieš dvejus metus.

Pasakojimas apie magą ir gydytoją, kuris apsaugojo žmoniją nuo žiauraus Jahvės keršto – potvynio, suteikia daug interpretavimo galimybių. Kuri Jums artimiausia?

Vakaruose įsigalėjęs tam tikras stereotipas. Kad tai pasaka vaikams. Štai senas žmogus su barzda iki pusiaujo surenka į laivą po porą daugybės gyvūnų rūšių. Jis išgelbsti save, savo artimuosius. Aš ieškau gilesnio šios istorijos lygmens, kuris būtų artimas šiuolaikiniam žiūrovui. Nepaisant holivudinio užmojo, filme nebus superdidvyrių. Nenorėjau ir flirtuoti su fantasy. Tai bus labiau realistiškas pasakojimas.

Apie pasaulio pabaigą?

Taip, ir apie pabaigos baimę. Žmonės bijo šiltnamio efekto, atominio karo, pasaulinės ekonominės krizės pasekmių. Pasakojimas apie ekologinę apokalipsę lipo man ant kulnų jau senokai. Norėjau kurti filmą dar prieš savo vaidybinį debiutą „Pi“. Beje, būtent tada mano galvoje atsirado daug filmų sumanymų. Pavyzdžiui, „Juodąją gulbę“ sugalvojau dar vidurinėje mokykloje, stebėdamas savo seserį Patti, kuri svajojo būti balerina. Perskaitęs Dostojevskio „Antrininką“ apie supanikavusį valdininką, kuriam atrodo, kad kažkas pasisavino jo gyvenimą, turėjau baigtą scenarijų.

Kodėl nusprendėte išbandyti jėgas komerciniame Holivudo projekte, jei anksčiau atsisakėte pasiūlymų kurti „Betmeną“, „Robotą policininką“ ir „Ernį“?

Nes su tais projektais nepavyko pasiekti susitarimo. Buvo pernelyg dideli abiejų pusių lūkesčiai. Jei ne viskas aptarta, bet bandoma kažko pasiekti, dažniausiai tai baigiasi katastrofa. Galiu taip pasakyti, nes turėjau nemalonios patirties kurdamas „Versmę“. Šešerius metus stengiausi rasti pinigų šiam eksperimentiniam, psichodeliniam projektui, kuriame susijungė mano susidomėjimas majų kosmologija ir po „Matricos“ susiformavusi nauja mokslinės fantastikos žanro konvencija. Kai kelios savaitės prieš filmavimo pradžią paaiškėjo, kad filme nevaidins žvaigždės Bradas Pittas ir Cate Blanchett, biudžetas buvo sumažintas per pusę.

Iš kur semiatės filmų sumanymų?

Iš vaikystės, knygų, auklėjimo, savo gyvenimo. Manau, kad daug ko išmokau žiūrėdamas įvairius filmus. Kai augau, mano laimei, nepriklausomas Niujorko kinas lindo iš šešėlio. Dievinu Federico Fellini „Saldų gyvenimą“. Ne vienus metus žavėjausi Akira Kurosawa. Taip pat mėgstu magiškąjį Emiro Kusturicos realizmą.

Ar prisimenate akimirką, kuri lėmė, kad tapote režisieriumi?

Užaugau Bruklino pietryčių dalyje, skurdžiame Niujorko pakraščių kvartale. Mano tėvai buvo mokytojai. Tėvas dėstė chemiją žydų religinėje mokykloje. Aktoriai, prodiuseriai man buvo labai tolimas pasaulis. Net baigęs koledžą neturėjau supratimo, ką toliau veiksiu. Be skatiko prie dūšios išvažiavau į Izraelį. Apsigyvenau kibuce. Įsivaizdavau, kad kartu su miela draugija rinksiu avokado vaisius ir deginsiuosi saulėje. Tačiau mane pasiuntė į plastmasės fabriką. Aštuonias valandas per parą aptarnavau kelis konvejerius. Pabėgau nuo to košmaro į Jeruzalę, kur mane priglaudė chasidų šeima. Už stogą virš galvos ir maistą sutikau kasdien tris valandas mokytis Toros.

Ir tada pabudo Jūsų meniška siela...

Ne. Grįžau į JAV, pradėjau studijuoti antropologiją Harvardo universitete. Bendrabutyje apsigyvenau kartu su animacijos studentu Danu Shrekeriu. Man sekėsi labai prastai. Matydamas, kaip kankinuosi, jis įkalbėjo pakeisti studijų kryptį ir pereiti į kino institutą. Pirmą kartą pasijutau gerai. Savo nuostabai, pradėjau gauti geriausius pažymius. Labiausiai traukė montažo užsiėmimai. Buvo įdomu montuoti taip, kaip MTV. Įgytus įgūdžius panaudojau ir eksperimentinėje „Requiem sapnui“ naracijoje.

Baigęs Harvardą, net penkerius metus laukėte galimybės debiutuoti vaidybiniame kine.

Pirmieji mano režisūros bandymai nuvylė. Manimi mažai kas tikėjo. Pavyko sukurti „Pi“ tik todėl, kad bendradarbiai įtikino savo pažįstamus susidėti po 100 dolerių. Pažadėjome filmo sėkmės atveju grąžinti jiems 150 dolerių. Filmavome autentiškuose pleneruose neturėdami leidimo. Nedaug trūko, kad Niujorko policija būtų mus sugavusi filmuojant metro. Išgelbėjo tai, kad apsimetėme Woody Alleno grupe.

Kodėl pirmam filmui pasirinkote matematiko, kuris apsėstas skaičių, istoriją?

Koledže matematikos mane mokė matematikas numerologas, jis pasakojo apie keistus dalykus, skaičių simboliką ir mistiką, kabalą. Tos paslaptys mane persekiojo. Jei matematika yra gamtos kalba, ar jos dėsnius galima aprašyti pagal vieną pavyzdį? Ar, kaip tiki chasidai, ir Dievo vardą galima išreikšti skaičių kodu?

Filmo herojus linkęs į savigriovą, atrodo paranoikas. „Pi“ – tai beprotybės studija. Kodėl?

Apsėstumas dažnai rodo genijaus užuomazgą. Mane labai domina transformacijos, kovos su savimi, persikūnijimo ir pasidavimo iracionalioms aistroms momentas. Mėgstu kardinaliai subjektyvų požiūrio tašką, kai žiūrovas tarsi atsiduria herojaus galvoje ir iš jos niekad nebeišeina. Tada atsiranda psichologinio artumo įspūdis. Panašiai yra ir „Requiem sapnui“, kurio herojus – priklausomybė nuo narkotikų. Bet man rūpi ne tik narkotikai. Taip pat ir kitos priklausomybės – apsirijimas saldumynais, kavos gėrimas ar maniakiškas televizijos žiūrėjimas. Sukūriau filmą apie pabaisą, kurios negalima pamatyti. Ji slepiasi vaizduotėje ir neleidžia normaliai funkcionuoti.

„Pi“ atsidūrė 10 geriausių metų filmų sąraše. Nustebote?

Jau tik faktas, kad filmas buvo rodomas kino teatruose, mums buvo didžiulė sėkmė. Tačiau tai nepagreitino „Requiem sapnui“ atsiradimo. Prodiuseriai žadėdavo perskambinti. Ir kontaktas nutrūkdavo. Juos baugino tamsi, klaiki atmosfera. Scenarijus nebuvo radikalus. Filmas atrodo stipresnis.

Visus Jūsų filmus jungia tai, kad nėra laimingos pabaigos. Kodėl?

Mane domina siaura riba, skirianti genialumą ir beprotybę nuo psichinės sveikatos. Kai kurie žmonės siekia tobulumo, ko gero, tai juose žavi labiausiai. Tačiau jei iš arti įsižiūrėsime į tą tobulumą, pamatysime įskilimus, randus, slepiančius neurozę, beprotybę. Man atrodo, kad dauguma mūsų gyvena ties riba, kovodami arba slėpdami nuo kitų savo demonus. Turbūt todėl mane erzino laimingos pabaigos. Tokios pabaigos jaudina, jos yra geros, bet dirbtinės ir melagingos. Net kai buvau vaikas, pasaulis, kuriame gyvenau, atrodė daug sudėtingesnis. Kai kurie pažįstami brovėsi tiesiai, turėjo problemų su teisingumu, atsidurdavo psichiatrinėse. Ar kuris nors iš jų jautėsi laimingas, išsipildęs?

Mickey Rourke’as „Imtynininke“ suvaidino savo gyvenimo vaidmenį, panašiai ir Natalie Portman „Juodojoje gulbėje“. Kur slypi Jūsų bendradarbiavimo su aktoriais paslaptis?

Rašiau tuos vaidmenis galvodamas apie Mickey ir Natalie. Kitokio pasirinkimo man nebuvo. Bet universalaus metodo nėra. Kiekvienas aktorius kitoks. Apie metodą galima kalbėti teatre. Ten yra laiko analizuoti vaidmenį, kūrybiškai diskutuoti, iš kurios pusės bus išeinama į sceną ir kaip nueinama. Filmavimo aikštelėje, kur stovi už pusę milijono išnuomota kamera, šviečia 40 lempų ir reikia judėti tiksliai pažymėta erdve, aktorystė remiasi nebent trumpomis nušvitimo akimirkomis. 20 sekundžių ten, 10 sekundžių čia. Žinoma, kiekvienas turi savus būdus, savo visraktį, kad pasiektų meistrystę tą sekundės dalį. Bet neapsigaudinėkime, viskas remiasi apsimetinėjimu.

„Pi“ kainavo 60 tūkstančių dolerių, „Nojus“ – 130 milijonų. Kurdamas kurį iš šių filmų jautėtės labiau nepriklausomas?

Sunku lyginti. Pernelyg skirtingi filmai, kitokia atsakomybė. Kodėl esu režisierius? Nes mėgstu pasakoti istorijas. Tai – mano aistra.