Buvusių rasistų nebūna

Reklaminės kampanijos Romui Zabarauskui galima tik pavydėti. Joks lietuviškas filmas paskutiniais metais nesulaukė tokio populiariosios spaudos dėmesio ir tiek grafomaniškų atsiliepimų. Internete jų begalės, bet tik retą gali perskaityti bent iki vidurio. Grafomanija yra grafomanija. Galima tik pajuokauti, kad filmas surado savo žiūrovą. Akivaizdu, kad „Streikas“ („We Will Riot“, Lietuva, 2013) skirtas jauniems žmonėms, ieškantiems savęs, nepatenkintiems tuo, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau kalbėti apie filmą dar anksti, nes „Streikas“ (nepaisant tokių pat grafomaniškų autoriaus pastangų prilygti genialiam Sergejaus Eizenšteino debiutui „Streikas“, pavyzdžiui, filmą persmelkiančio klastos motyvo) yra tik plakatas. Režisierius tenkinasi paviršiumi, o ne eina gilyn, piktinasi, o ne teigia, agituoja, o ne analizuoja, yra rėksmingas ir naivus. Plakatiškumas buvo būdingas ir Zabarausko debiutui – trumpametražei „Porno melodramai“.

Nors pirmieji „Streiko“ kadrai (operatorius Ville Piippo) nuteikia optimistiškai – spalvingas Niujorko „tūsas“, muzikos ritmui paklūstantis montažas, įsimenantys personažai, iš kurių iškart išsiskiria Ebeneezero Nii Sowaho suvaidintas Lukas. Jis didžėjus ir švenčia gimtadienį.

Tačiau netrukus įvyksiantis susitikimas su tėvais – juodaode motina ir albinosą primenančiu tėvu – bei pirmasis filmo konfliktas pradeda sklaidyti iliuziją, kad Zabarauskas kuria šiuolaikišką kiną. Lukas nesutaria su tėvu, kuris nori, kad sūnus sektų jo pėdomis ir taptų pavyzdingu verslininku. Pakeliui jis išsiaiškina, kad Vilniuje gyvena tėvo mama, kurią jis laikė mirusia. Konfliktas, manau, banalus, bet Lukas kažkodėl nusprendžia iškart sėsti į lėktuvą ir skristi į Lietuvą pas niekad nematytą senelę, apie kurią žino tik tiek, kad ji rasistė.

Pirmas susitikimas neapsieina be ašarų, nors režisierius aiškiai signalizuoja, kad čia kažkas ne taip: Olitos Dautartaitės suvaidinta senelė kadaise nuo KGB pabėgo į JAV, bet grįžo paskelbus Nepriklausomybę. Ji tikra patriotė. Tai išduoda ir išorė (baltas megztas kostiumėlis, žili plaukai ir masyvūs gintaro papuošalai), ir žodžiai („Už Lietuvą!“), ir armonikos garsai.

Kitą rytą senelė veža anūkėlį pas Vilniaus merą (Sakalas Uždavinys), šis jam patiki steigti muzikos klubą apleistame Vilniaus kvartale. Netrukus Lukas sutinka gražią merginą Martą (Beata Tiškevič turi tikros kino charizmos, bet Zabarauskas ją nuolat bando sunaikinti įsprausdamas į jos lūpas neįtikėtinai bukus ar ašaringus žodžius, pavyzdžiui, apie emigravusius draugus, kurie ją paliko vieną Vilniuje) ir ją pamilsta, įsteigia klubą, šis klesti tol, kol nepaaiškėja korumpuoto mero klasta. Pasirodo, klubas jam reikalingas tik tam, kad pritrauktų žmones į apleistą kvartalą, kur bus statomi nauji butai. Lukas atliko savo darbą. Rasistei senelei už tai, kad ji parviliojo Luką iš Niujorko, pažadėtas lietuvių patriotų muziejus.

Taip „Streike“ triumfuoja socialistinis realizmas: maištingas jaunuolis kovoja prieš buržuazinius tėvus, vėliau – prieš korumpuotą valdžią, o filmas baigiasi jaunimo „maištu“ – iki tol narkotikų klube nepardavinėjęs Lukas jais atskiedžia alų, apsvaigę jaunuoliai daužo automobilius ir viską, kas pateks po ranka. Tik tas maištas toks žaislinis, kad nežada jokios revoliucijos. Būtent pagrindinis Luko ir aplinkos konfliktas ir paverčia „Streiką“ iš esmės senamadišku filmu, nes modernusis kinas konfliktą jau seniai perkėlė į žmogaus vidų. Šiuo požiūriu Lukas tvirtas kaip ir jo močiutės garbinami patriotai – jokio vidinio įskilimo, abejonių. Luko pasaulis aiškiai padalytas į juodą ir baltą. Tik juoda asocijuojasi su močiutės patriotizmu, valdžios korupcija ir lietuvių homofobija. Deja, tas juodasis pasaulis labiau primena parodiją – ne tik meras, bet ir patriotai ar policininkai atrodo tarsi nužengę iš valinskiškų agitbrigadų pasirodymo. Būkime atviri: Zabarauskas nemoka dirbti su aktoriais ir dar papildomai apsunkina jų padėtį, liepdamas tarti pernelyg literatūriškus arba publicistiškus sakinius. Daug geriau, kai aktoriai tyli, bučiuojasi ar yra įsmeigę akis į savo kompiuterių ekranus. Kai jie prasižioja, katastrofa beveik neišvengiama. Kita vertus, kaip suvaidinti sceną, kurios ištarmė – pasipiktinimas, kad esi kaltinamas rūkęs marihuaną, ir naiviai stebėtis tokiu lietuvių žiaurumu? Juk tokiame pat klube Niujorke policija taip pat konfiskuotų Luko darbo vietoje rastą maišelį su žole.

Senamadiško kino apraiškų filme yra ir daugiau: lyriškai Luko ir Martos porai tradiciškai antrina kita – gėjų pora. Zabarauskui ji dar reikalinga ir tam, kad plakatiškai paryškintų lietuvių homofobiją. Net epizodas, kuriame Lukas sutinka bare sėdinti teatro režisierių Oskarą Koršunovą, palydėtas režisieriaus teiginio: „Tu – pidaras!“

Kaip supratau, Vilniaus įžymybių inkliuzai (pūstažandę mero sekretorę suvaidino Justė Arlauskaitė-Jazzu, bare alų pilsto Erica Jennings, klube nuolat šmėkščioja jaunimo muzikos pasaulio garsenybės) Zabarauskui būtinos, kad padidintų atpažinimo efektą, nes, jei atvirai, koks šiuolaikinis jaunuolis susitapatins su tokiu schematišku siužetu. Manau, kad susitapatinimo efektą padidina nuolat ekrane skambanti muzika (Marko Splinterio garso takelis, beje, įdomus) ir madingi drabužėliai, kuriuos dėvi filmo herojai. Tik paskutinėje, visiškai nepavykusioje filmo scenoje, kai Lukas pasirodo su prilipdytais gintariniais antakiais ir ryškiai mėlynu švarkeliu, gražusis švarkelis (kuriam skirta net atskira finalinių titrų eilutė) pernelyg užgožia filmo herojų. Tačiau manau, kad tai dėsninga. Kai personažas – tik schema su politkorektiškais akcentais, ryškūs atributai ar muzika visada jį nustelbs.

Štai čia ir glūdi paradoksas: sumanytas kaip atsakas į šiurkštų, lėkštą seksą garbinantį ir patriotiškai svaičiojantį žemiausios prabos lietuvių kiną, „Streikas“ įstrigo tarp senų schemų, banalybių ir nepakeliamo naivumo. Lukui filme, o Zabarauskui kino juostoje nepavyko įgyvendinti šūkio „Vilnius is the new cool!“ Greičiau atvirkščiai. „Streikas“ įrodo, kad patriotų kultivuojamas pasaulio padalijimas į gerą ir blogą yra gyvybingesnis, net nepaisant to, kad, Luko žodžiais tariant, Vilniuje visi tokie sarkastiški. Tarp sarkazmo ir tikro maišto – ilga distancija. Beveik tokia pat, kaip ta, kuri skiria pašėlusį norą kurti kiną ir sugebėjimą tai daryti profesionaliai.