Ji kaip šešėlis

„Scanorama“ rodo Asgharo Farhadi filmą „Praeitis“

„Praeitis“
„Praeitis“

„Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“ bus parodytas naujausias Irano režisieriaus Asgaro Farhadi filmas „Praeitis“. Filmo premjera šiemet įvyko Kanuose, pagrindinį vaidmenį sukūrusi Bérénice Bejo pelnė geriausios festivalio aktorės apdovanojimą. Ji vaidina Mari-An, kurios vyras Ahmadas (Ali Mossafa) atskrenda iš Irano į Prancūziją. Jie nebegyvena kartu jau ketverius metus. Ahmadas atvyksta, kad išsiskirtų su žmona. Mari-An turi naują partnerį Samirą (Tahar Rahim). Tačiau nuo pat pradžių nematyti nei susitaikymo tarp išsiskyrusių sutuoktinių, nei didelės meilės tarp naujų partnerių apraiškų. Chaoso ženklu filme tampa vaikai – nuolat įsiutęs Samiro sūnus ir dvi Mari-An dukterys, kurių vyresnioji maištauja prieš motiną. Panašiai kaip ir filme „Apie Elę“ ar garsiajame „Oskaru“ apdovanotame „Išsiskyrime“, Farhadi ir naujame filme nuolat paneigia viską, ką žiūrovas jau spėjo suprasti apie personažus. Tai ir vėl pasakojimas apie šeimą, fone vėl iškyla kruopščiai atkuriama tikrovė, o personažai, nors ir vedami geriausių ketinimų, vis žeidžia vieni kitus. Apie tai Pawełas T. Felisas ir kalbėjosi su „Praeities“ režisieriumi „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

 

Jūsų filmų scenarijai labiau primena literatūrą nei kino tekstus.

Kalta mano šeima. Mano senelis, kurio portretą iš dalies nupiešiau „Išsiskyrime“, turėjo dovaną mėtytis puikiomis frazėmis, pasakoti istorijas, kurių susidomėjęs klausiausi. Didelę jų dalį senelis, be abejo, prifantazavo. Kai pats pirmą kartą išsirengiau į kiną, pavėlavau ir praleidau pirmą filmo dalį. Paskui mėnesių mėnesiais įsivaizdavau, kas galėjo atsitikti, turėjau daugybę versijų. Ko gero, tada man ir prasidėjo filmų kūrimas. Išeities taškas man visada yra rašymas.

Savo šeimynines dramas Jūs konstruojate tarsi trilerius – viena paslaptis seka kitą, vienas personažas paaiškina kitą, keliskart turime paneigti viską, ką, regis, žinojome apie tuos žmones. Kaip rašote savo scenarijus?

Labai ilgai ir etapais. Pradedu nuo atskirų scenų, įvykių, minčių – prisirašau daugybę pastabų, kurios viena prie kitos nelimpa. Tai trunka kelis mėnesius. Paskui peržiūriu viską ir pats savęs klausiu, kodėl apskritai visa tai rašiau. Ir tik tada pradedu dėlioti istoriją. Pavyzdžiui, kai galvojau apie Ahmadą, kuris atvyksta pas buvusią šeimą, man iškart į galvą atėjo duktė, kuri negali susitvarkyti su šia situacija. Bet kodėl? Kas yra jos bėda? Paskui ateina svarbiausias etapas, kai bandau paslėpti savo emocijas ir sąmoningai kurti būsimos istorijos konstrukciją. Tada dirbu kaip inžinierius. O kai scenarijus tariamai baigtas, grįžtu prie sumanymų, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Keičiu, perstumdau akcentus.

Ar aktoriai, su kuriais visada dirbate dar prieš filmavimą, tampa scenarijaus bendraautoriais?
Visi įvykiai yra parašyti jau anksčiau, bet dirbame su personažais: pradedame nuo nulio ir juos atkuriame, bandome suprasti, kas jie, kas jiems svarbu. Samirą vaidinęs Taharas iš pradžių negalėjo suprasti, kodėl jo personažas taip ramiai elgiasi su Ahmadu. Bet po poros savaičių pasakė: „Neturiu jokio noro ant jo pykti. Man jo gaila.“

 

Kaip Jus sutiko Irane po „Oskaro“ ir Berlyno „Auksinio lokio“ filmui „Išsiskyrimas“?
Žiūrovai – teigiamai. Tai didžiausias kapitalas, kokį gyvenime man pavyko sukaupti. Bet su valdžia būna įvairiai. Radikalesni pasijuto įžeisti – ir filmo, ir to, kad jis taip patiko užsienyje. Liberalesni į „Išsiskyrimo“ sėkmę reagavo tylėjimu.

 

Ar svarstėte pasiūlymus iš JAV, kurie pasipylė gavus „Oskarą“?
Neišsiginu galimybės, kad kada nors kursiu filmą JAV. Bet norėčiau jį kurti pagal nuosavą scenarijų.

Prieš dvejus metus man pasakėte: „Jei parašysiu scenarijų, kurio veiksmas vyks Prancūzijoje, būtent ten ir važiuosiu filmuoti.“

Norėjau papasakoti istoriją vyro, kuris keliauja į svetimą šalį, bet ten jį vis tiek pasiveja praeitis. Mane įkvėpė draugas, kuris buvo priverstas išvažiuoti į užsienį, kad pasirašytų skyrybų dokumentus. Kurį laiką gyvenau Berlyne, bet, palyginti su Teheranu, tas miestas man buvo pernelyg tylus. Tačiau tai istorija apie praeitį, tad ieškojau vietos, kurioje būtų galima pajusti praeities skonį, kvapą.


Paryžius taip kvepia?

Tai šiuolaikinis metropolis, bet pirmiausia į akis krinta liekanos, reliktai. Kavinėse galima rasti tokią pat įrangą kaip prieš 30–40 metų. Man tik rūpėjo išvengti turisto žvilgsnio.

 

Ar darbas Paryžiuje kuo nors nustebino?

Tuo, kad negalėjome dirbti savaitgaliais, mane tai nervino. Dauguma filmavimo grupės buvo prancūzai, bet buvo ir keli iraniečiai, pavyzdžiui, operatorius Mahmoudas Kalaris, su kuriuo kūriau „Išsiskyrimą“. Be to, turėjau daug daugiau galimybių – techninių, logistikos. Bet jei atvirai, visą laiką neapleido keistas jausmas, kad stinga kažko svarbaus. Net nemokėčiau jo įvardyti.

Kalbos barjeras?

Ko gero, ne. Scenarijų parašiau farsi kalba, paskui jis buvo išverstas. Nors prancūziškai nekalbu, gerai žinojau visą tekstą. Užtekdavo kam nors pakeisti vieną žodį, ir iškart tai suprasdavau.

Ar tiesa, kad Mari-An norėjo vaidinti Marion Cotillard ir Angelina Jolie, ši net buvo pasirengusi specialiai išmokti prancūzų kalbą?
Mano darbo sistema daugumai yra žudanti: ne vieną mėnesį prieš filmavimą praleidžiu repetuodamas, o tai net didžiausioms žvaigždėms būna neperžengiamas barjeras.

Ar norėtumėt kitus filmus kurti užsienyje?
Jei taip, tai greičiausiai tik kitą. Bet padarysiu viską, absoliučiai viską, kas tik įmanoma, kad išsaugočiau galimybę grįžti į Iraną ir ten kurti filmus. Tai – mano šalis, mano visuomenė, mano namai. Nesirengiu nutraukti ryšių. Mane sukūrė Iranas ir jo žmonės. Nenoriu būti panašus į tėvus, kurie pameta savo vaikus, nes sukūrė naujas šeimas ir auklėja naujus vaikus.

Kodėl Jūs taip užsispyrusiai grįžtate prie šeimos, ypač skilusios šeimos, temų?

Šeima – tai laboratorija, pretekstas užduoti nepatogius, universalius klausimus. Čia yra viskas – vyras, moteris, vaikai, jauni ir seni. Iš šono tai atrodo paprasta, akivaizdu, bet viduje slypi priklausomybių ir komplikacijų jūra. Tai iš tikrųjų visuomenė viename laše, ji tyrinėjama po mikroskopu, mikroskalėje.

Tačiau „Išsiskyrime“ didelę įtaką šeimos funkcionavimui turėjo Irano tikrovė, verčianti žmones nuolat dėvėti kaukes, „Praeityje“ tas kontekstas jau nebeturi reikšmės.
Turi, tik tai jau kitoks kontekstas. Mano kultūros žmonės retai atvirai išsako savo nuomonę. „Praeityje“ jau yra kitaip. Esame pasaulyje, kuriame jau nebeskaitomos knygos, todėl Ahmado knygos jo laukia rūsyje. Bet tame pasaulyje galima ar tiesiog būtina tiesiai kalbėti apie savo poreikius, todėl ir jausmai matomi kaip ant delno.

Šalia išmintingų vyrų, ypač Ahmado, Mari-An atrodo chaotiška, tarsi pyktų, kad jos praeitis nuolat grįžta, kad negali iš jos išsivaduoti.
Filmas prasideda tuo, kad Ahmadas ir Mari-An sėda į automobilį. Ji pradeda trauktis ir staiga išgirsta avarijos garsą. Grįžimas į praeitį visada rizikingas. Bet ar galima į ją grįžti? Visi padarė klaidų ir greičiausiai visi turėjo priežasčių jas padaryti. Žiūrėti į tai, kas liko praeityje, visada skaudu todėl, kad tai akivaizdu.

Negalėčiau prisiminti filmo, kuris geriau už „Praeitį“ parodytų vadinamosios „sudurstytos“ šeimos peripetijas.
Tokios šeimos egzistuoja visur, net Irane vis daugiau skyrybų, žmonės kuria naujas šeimas. Ankstesnio buvimo pėdsakas, žinoma, yra vaikai. Jie prisitaiko prie situacijos, bet yra kaip veidrodis, į kurį stengiamės įdėmiau nežiūrėti. Jie verčia mus užduoti klausimą, į kurį neturime atsakymo: kaip toli galima nueiti ir kaip daug kitų interesų paaukoti, kovojant už save.

Ar praeitis siūlo išsilaisvinimą?

Mano manymu, ne. Ji yra šešėlis, iš kurio niekas negali visiškai išeiti.