Trumpas Cassaveteso žodynėlis

Gruodžio 6–15 d. „Skalvijoje“ vyks tradicinė žiemos retrospektyva. Šiemet ji skirta vienai JAV nepriklausomojo kino legendų Johnui Cassavetesui (1929–1989). Bus parodyti šeši režisieriaus filmai: „Šešėliai“ („Shadows“, 1959), „Veidai“ („Faces“, 1968), „Paveikta moteris“ („The Women Under the Influence“, 1974), „Kinų bukmekerio nužudymas“ („The Killing of a Chinese Bookie“, 1976), „Premjera“ („Opening Night“, 1977) ir „Meilės tėkmės“ („Love Streams“, 1984).

Aktorius

Aktorius visada buvo Cassaveteso filmų centras. Filmavimo aikštelėje režisierius valandų valandas repetuodavo su aktoriais, norėjo, kad jie susitapatintų su personažais ir vaidintų spontaniškai, kad „kamera juos įsimylėtų“. Tačiau nors Cassavetesas ir siekė, kad aktoriai improvizuotų, jis nepalikdavo jiems visiškos laisvės.

Cassvetesas dar mokykloje susidomėjo vaidyba, pradėjo studijuoti mediciną, bet baigė literatūros studijas ir Amerikos dramos meno akademiją. Cassavetesas vaidino teatre, televizijoje (tik 1953–1956 m. sukūrė per 80 vaidmenų) ir kine, kur debiutavo 1951 m. Williamo Wylerio filme „14 valandų“, bet atkreipė į save dėmesį Dono Siegelo „Nusikaltimo gatvėse“ (1956).

Iš graikų šeimos kilusiam Cassavetesui dažnai buvo siūlomi europiečių vaidmenys. Sėkmingas serialas „Džonis Stakatas“ ne vieniems metams jį pasmerkė italų mafiozų vaidmenims. Vienas garsiausių Cassaveteso kino vaidmenų – pagrindinės herojės vyras Romano Polanskio filme „Rozmari kūdikis“ (1968). Cassavetesas dažnai vaidindavo ir savo filmuose. Čia jis, ko gero, ir sukūrė geriausius savo vaidmenis.

Didžioji Cassaveteso aistra buvo teatras. Kartu su žmona Gena Rowlands 6-ojo dešimtmečio pradžioje jie įkūrė aktorių mokyklą Niujorke „Variety Arts Studio“. Jos mokiniai buvo ugdomi Konstantino Stanislavskio metodo dvasia, akcentuojant aktoriaus ir personažo santykį, bet pirmenybė teikiama improvizacijai ir grupiniam darbui. Po truputį atsirado ir Cassaveteso teatras. Jo debiutinio filmo „Šešėliai“ aktoriai – iš šios trupės.

Alkoholis

Cassavetesas mirė būdamas 59-erių. Mirties priežastis – ilgalaikio alkoholizmo sukelta kepenų cirozė. Šiuolaikiniai Cassaveteso kūrybos tyrinėtojai dažnai klausia, kaip ši priklausomybė paveikė režisieriaus kūrybą. Būdamas ištikimas Stanislavskio mokinys, Cassavetesas tikėjo, kad tiesa gimsta iš intensyvaus savęs pažinimo, kad reikia nebijoti gilintis į save. Toks kelias ilgas, bet alkoholis dažnai gali būti jo pradžia. Tai autodestruktyvus metodas, bet 1999 m. sukurtame dokumentiniame filme apie Cassavetesą nuskambėjusi frazė: „Rizikuoti viskuo, kad išreikštum viską“, jam buvo pasiteisinimas.

Filmo „Vyrai“ herojai – trys vedę vyrai (juos suvaidino Cassavetesas, Benas Gazzara ir Peteris Falkas) – skrenda į draugo laidotuves, o po jų geria ir kalba, geria ir kalba, kol išlieja visą tiesą apie savo gyvenimą. Šis filmas – vienas tiksliausių kino pasakojimų apie tai, kas yra vyriškumas.

„Premjeros“ finale mirtinai girta pagyvenusi aktorė Mirtl iš tikrųjų nugali kitus aktorius, dramaturgę, režisierių, žiūrovus, laiką ir net mirtį. Cassavetesui aktorius scenoje kiekvieną kartą iš naujo įtvirtina save. Jis nieko nelaimi, bet ir nepralaimi. Šią paradoksalią situaciją Cassavetesas apibūdino taip: „Finale Mirtl nieko negauna, tik savo laimę.“

Gena Rowlands

Pagrindinė daugelio Cassaveteso filmų aktorė buvo jo žmona Gena Rowlands (g. 1930). Cassaveteso filmuose ji sukūrė tris savo didžiausius vaidmenis kine: „Paveikta moteris“, „Premjera“, „Glorija“, jie atnešė jai pripažinimą ir daugybę apdovanojimų. Tie filmai – apie sudėtingą moters padėtį šeimoje ir emancipacijos būtinybę. Geriausias pavyzdys – „Paveikta moteris“, kuriam sukurti Cassaveteso ir Rowlands šeima užstatė savo namą. Čia Rowlands vaidino namų šeimininkę Mabelę. Ji ir vyras statybininkas Nikas – visiškos priešingybės: ji impulsyvi, trykšta energija, jis – valdingas, uždaras; vyrą neramina žmonos neurozė. Netradicinė šeimos moteris galiausiai neištveria šeimyninių dramų ir palūžta.

Šie filmai dažnai buvo kuriami be jokio išankstinio scenarijaus, nukrypstant nuo tradicinių kino taisyklių. Tačiau jie buvo nepaprasti tikri, intymūs ir šilti. Galima sakyti, kad visi Cassaveteso filmai yra apie santykius. Pirmiausia apie santykius tarp vyro ir moters. Todėl dažnai jo filmų herojais tampa poros. Santykių chemija – jo kino pagrindas.

Gerbėjai

Tarp Cassaveteso talento gerbėjų – Jimas Jarmuschas, Aki Kaurismäki, Larsas von Trieras, Pedro Almodóvaras, Kar-Wai Wong. Cassavetesas padarė didžiulę įtakai visai 8-ajame dešimtmetyje į kiną atėjusiai amerikiečių režisierių kartai, Martinas Scorsese vadino jį savo mokytoju, asmeniškai kviesdavo į savo filmų premjeras.

Įtakos

Didžiausiu visų laikų kino režisieriumi Cassavetesas laikė Franką Caprą. Jis žavėjosi Capra, nes savo filmuose šis rodė „grožį žmonių, kurie dar turi vilties ir orumo, kad ir iš kokios aplinkos būtų kilę“. Cassavetesui taip pat imponavo Carlas Theodoras Dreyeris (norėjo net kartu kurti filmą) ir italų neorealistai.

Holivudas

Cassavetesas pasirašė kontraktą su „Paramount“ studija, iš Niujorko kartu su šeima persikėlė į Beverli Hilsą. Bet tai, kas turėjo tapti jo karjeros kulminacija, virto pralaimėjimu, nes Cassavetesui buvo nepriimtinas Holivudo gamybos procesas, reikalaujantis tikslaus scenarijaus, filmo žanro apibrėžimo ir t.t. Jis nesugebėjo integruotis į tokią gamybos sistemą. Holivude sukurtas Cassaveteso filmas „Vaikas laukia“ (1962) pasakojo apie autizmu sergančius vaikus, pagrindinius vaidmenis kūrė Burtas Lancasteris ir Judy Garland. Jo prodiuseris – vienas garsiausių to laiko režisierių Stanley Krameris permontavo dalį filmo, tačiau Cassavetesui atrodė, kad dėl to jo kūrinys neteko autentiškumo, tapo konvencionalus ir didaktiškas. Todėl Cassavetesas atsisakė kitų Holivudo pasiūlymų ir grįžo prie ankstesnio filmo kūrimo metodo – ieškoti tiesos filmavimo aikštelėje, be jokių išankstinių nuostatų. Režisieriaus kūrybos žinovai tvirtina, kad filme „Kinų bukmekerio nužudymas“ rodomi mafijos nariai – kolektyvinis Holivudo prodiuserių portretas.

Kūnas

Svarbiausia išraiškos priemonė Cassaveteso filmuose yra kūnas. Tai, ko personažas negali pasakyti žodžiais, dažniausiai išreiškiama aktoriaus judesiu. Didžioji „Paveiktos moters“ dalis remiasi filmo herojės Mabelės isteriškais gestais, jos kūnas išreiškia moters jausmus, troškimus, neviltį. Kūnas Cassaveteso filmuose yra ir bendravimo būdas. Personažai dažnai apsikabina, liečia vienas kitą, net mušasi. „Veidų“ herojus Četas bando atgaivinti migdomųjų prisigėrusią Mariją nešiodamas ją, imdamas ant rankų, šokdamas. Cassaveteso personažai trokšta prisilietimų, juos provokuoja.

Pinigai

Už kitų kūrėjų filmuose ir televizijos pastatymuose suvaidintus vaidmenis gautus pinigus Cassavetesas kūrė savo asmeniškus novatoriškus filmus. Jie buvo filmuojami šeimos arba draugų, pažįstamų namuose, vaidindavo draugai aktoriai, šeimos nariai, neprofesionalai. Kartu su žmona ir jo filmuose dažnai vaidinusiu Peteriu Falku jie patys rūpinosi filmų platinimu, važinėjo po šalį, įtikinėdami kino teatrų savininkus rodyti šiuos neįprastus amerikiečiams filmus.

„Premjera“

Šis filmas režisieriaus karjeroje užima ypatingą vietą. Cassavetesas yra sakęs, kad norėjo sukurti filmą „apie žmogaus reakciją į senėjimą; apie tai, kaip nugalėti, kai žavesys jau nebe tas kaip anksčiau, kai nėra ankstesnio pasitikėjimo savo sugebėjimais ir savimi“. Asmeniški apmąstymai apie senatvę čia susipina su svarstymais apie aktoriaus vaidybos esmę, apie ribą, skiriančią teatrą ir gyvenimą, kūrybos prigimtį. Cassaveteso kūrybos tyrinėtojas Ray’us Carney sako, kad „Premjera“ – tai „filmas apie mūsų teatrališkumo jausmą ir apie tai, kaip jis gali mus užvaldyti; kaip mes galime apsirikti dėl kokio nors  menkniekio, o paskui taip ir nesužinoti, kad būtent už tą menkniekį ir kaunamės“.

Filmo herojei Mirtl (Gena Rowlands) jau per keturiasdešimt, ji vaidina pagyvenusios dramaturgės pjesėje „Antra moteris“ (suprask, antraplanė ir antrarūšė). Spektaklis nejuda iš vietos. Dramaturgė tvirtina, kad nesiseka, nes Mirtl nenori pripažinti savo amžiaus. Mirtl atkerta, kad tiesiog pjesė „nedirba“. Jos kova už savo požiūrį – isterija per repeticijas ir alkoholis. Aktorė netrokšta amžinos jaunystės, ji trokšta grįžti į tuos laikus, kai buvo jauna ir „jausmai buvo beveik paviršiuje“. Tik tokio ryšio su pasauliu jai reikia, bet būtent tokias apnuogintas emocijas visą gyvenimą filmuose ir norėjo rodyti Cassavetesas.

Spontaniškumas

Cassavetesas nuolat ieškojo spontaniškumo: „Viskas filme turi būti įkvėpta akimirkos.“ Jis skatino improvizuoti ne tik aktorius, bet ir techninius darbuotojus. Jo filmavimo aikštelėje nebūdavo jokių išankstinių planų ar grafikų. Kad aktoriai galėtų judėti laisviau, buvo filmuojama keliomis kameromis. Dažniausiai tai buvo rankinės, nedidelės kameros.

Stilius

Cassaveteso tikslas buvo „su kamera įeiti į gyvenimo srovę“. Jo filmuose siužetas niekad nebuvo svarbiausias. Filme „Kinų bukmekerio nužudymas“ gangsteriai bando priversti jiems įsiskolinusį naktinio klubo savininką pašalinti trukdantį nusikaltėliams kinų bukmekerį. Herojus kankinasi, nesiryžta. Filme „Meilės tėkmės“ kruopščiai analizuojami vienas kitą mylinčių brolio ir sesers, kuriuos vaidina Cassavetesas ir Rowlands, santykiai. Jau debiutiniuose „Šešėliuose“ jis bandė kurti filmą ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba. Cassavetesas yra prisipažinęs, kad norėjo sąmoningos improvizacijos: „Gana pataikauti žiūrovui, prodiuserių diktatūrai, eskapizmui ir realizmo ignoravimui kuriant personažus.“

Cassaveteso herojai – amerikiečių vidurinioji klasė. Režisierių domino jų kasdienybė, tačiau jis – ne sociologas ar ideologas. Cassavetesą domino šių žmonių jausmai, silpnybės, šeimyninis gyvenimas, neištikimybė, draugystė.

„Šešėliai“

„Šešėlių“ sumanymas gimė 1956-aisiais, tačiau visas mažo biudžeto filmas buvo improvizuojamas filmuojant 16 milimetrų kamera, natūraliuose interjeruose ir Niujorko gatvėse, o tai užtruko net keliolika mėnesių. Filme svarbiausia improvizacija, nes Cassavetesas siekė ne pasakoti istoriją, o fiksuoti asmenybes, „gaudyti“ gestų ir veiksmų tiesą, parodyti, kaip tie veiksmai atsiranda iš žmogaus psichologijos ir konkrečių situacijų. Pagrindinių vaidmenų aktoriams išeities taškas buvo keliais sakiniais apibūdinti jų herojų charakteriai ir padėtis visuomenėje. Ji ypatinga, nes du broliai ir sesuo yra mulatai. Hju – tamsesnis, jis geriau suvokia situaciją ir todėl kupinas kompleksų. Jis jaučiasi „baltųjų“ pasaulio priešas. Benis – šviesesnis, jis nori balansuoti tarp dviejų odos spalvų pasaulių, Lelia atrodo kaip baltoji. Ji viliasi, kad pavyks išvengti „spalvotosios“ žymės ir įsimyli baltąjį vaikiną. Viskas klostosi gerai, kol Tonis sužino tiesą.

Iki šio Cassaveteso filmo niekas JAV vaidybiniame kine nekūrė tokio laisvo pasakojimo, paremto ne istorija ir neįsprausto į dramaturginius rėmus. Didžiausia filmo vertybė yra jo autentiškumas. Jis atsiranda iš aktorių vaidybos, kasdienybės fiksavimo ir tiesiog virtuoziškai perteikiamos naktinio Niujorko atmosferos. Pirmoji filmo versija buvo parodyta 1958-ųjų gruodį ir tapo labai populiari kino klubuose. Vienu pirmųjų filmo gerbėjų ir gynėjų tapo Niujorko žurnalo „Film Culture“ kritikas Jonas Mekas. Visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs variantas atsirado vėliau. Jis ir atvėrė naują epochą amerikiečių kine, o Cassavetesui – ir Holivudo vartus.

Taims aikštė

Niujorko Taims aikštėje vyksta finalinė „Šešėlių“ scena. Niujorke gimusiam ir užaugusiam Cassavetesui miesto aikštės ir gatvės buvo sudedamoji jo filmų dalis. Į Taims aikštę jis sugrįžo filmuoti „Premjeros“ ir „Glorijos“.

Vaikai

Rowlands ir Cassavetesas užaugino tris vaikus – Nicką, Alexandrą ir Zoe. Visi trys dirba kine. Nickas tapo gana žinomu režisieriumi, jis filmuoja savo mamą ir perkelia į ekraną neįgyvendintus tėvo projektus.