Brendimo blogis

Lietuvos kino ekranuose pasirodė naujausias prancūzų režisieriaus François Ozono filmas „Jauna ir graži“ („Jeune et jolie“, Prancūzija, 2013). Pasaulinė filmo premjera įvyko pernai Kanų kino festivalyje, lietuviškoji – „Scanoramoje“. Jau Kanuose „Jauna ir graži“ sulaukė gana kontroversiškų vertinimų, kurie netyla iki šiol, todėl gausiuose interviu režisierius su jais polemizuoja. Pateikiame pokalbių su Ozonu, pernai išspausdintų žurnale „Polityka“ ir dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

 

Septyniolikmetė filmo „Jauna ir graži“ herojė Izabelė nusprendžia užsiimti seksu už pinigus, nors turi turtingus, išsilavinusius tėvus. Kodėl ji tai daro?

Sukūriau filmą, norėdamas pasipriešinti vis labiau plintančiai (ypač prancūzų kine) tendencijai idealizuoti brendimo laikotarpį. Man tai buvo košmaras. Mano prisiminimai labai blogi ir norėjau juos išreikšti. Jaučiausi sutrikęs, bejėgis prieš mano organizme vykstančias permainas. Laukiau nuoširdumo, ypač tėvų, bet jaučiausi taip, lyg mane suptų melo siena, buvau traktuojamas lyg nieko nesuvokiantis vaikas.

 

Yra didelis skirtumas tarp sunkios vaikystės ir sutrikusios jaunos merginos, kuriai atrodo, kad prostitucija – tai nieko blogo.

Kinas turi griauti barjerus, jei nori likti įdomus. Suvokiu, kad modelio išvaizdos paauglės, kilusios iš gerų, inteligentiškų namų, parsidavinėjimas nesuprantamas, jis tiesiog šokiruoja. Galėjau pasirinkti kitą maišto ar, kaip jūs sakėte, sutrikimo rūšį. Pavyzdžiui, papasakoti apie priklausomybę nuo narkotikų, anoreksiją, polinkį į savižudybę. Jaunas žmogus stengiasi pats spręsti savo intymias problemas. Jis eksperimentuoja, nežinodamas, kas iš tikrųjų kelia grėsmę. Neviltis, pyktis, depresija turi rasti išeitį. Merginos dažnai pasiryžta būtent atsitiktiniam seksui.

 

Taip paprastai?

Jos nesuvokia, kad elgiasi blogai. Joms atrodo, kad nebus jokių psichinių pasekmių, kad išsaugos nekaltybę. Nesuvokia, kuo tai baigiasi. Jaunystei būdinga, kad atsiverdamas pasauliui negalvoji apie moralę. Eksperimentuoji, bandai nepriklausomybės ribas, ypač susijusias su šeima ir artimaisiais. Savo filmu nesirengiau nuraminti, atvirkščiai. Filme „Jauna ir graži“ nelengva suprasti herojės elgesio motyvus. Jos elgesys net man mįslė. Save ir žiūrovus statau į nepatogią situaciją. Tam, kad priversčiau susimąstyti giliau.

 

Kokios reakcijos tikitės?

Manau, kad motinos padarys daugiau išvadų. Tėvai bus išsigandę, kad jų dukterų galvose bet kurią akimirką gali atsirasti mintis apie prostituciją. Moterims ji nebus tokia egzotiška, nes daugumai kyla erotinės fantazijos, susijusios su seksualinių paslaugų teikimu. Tai nereiškia, kad jos tas fantazijas įgyvendina. Tačiau skirtingais savo gyvenimo periodais jos rimtai svarsto galimybę užsiimti seksu už pinigus.

 

Iš kur tai žinote?

Taip sufleruoja mano intuicija, bet patvirtina su nepilnametėmis prostitutėmis dirbantys policininkai ir psichiatrai. Prieš rašydamas scenarijų su jais konsultavausi. Žinomas prancūzų gydytojas, paauglių problemų specialistas Serge’as Hefezas net suvaidino mano filme – jis vaidina save. Klausiau jo, ko panašios moterys ieško mokamame sekse, jei taip nesielgia dėl finansinių problemų. Jis sakė, kad kilusioms iš aukšto socialinio statuso šeimų moterims esminė priežastis būna religija. Hefezas pateikė ortodoksiškuose namuose išauklėtos žydės pavyzdį. Užsiimdama prostitucija ji paprasčiausiai bandė pabėgti, nutraukti ryšius su tradicija. Labai dažnai autodestruktyvus elgesys nukreiptas prieš šeimą.

 

Tačiau filme Jūs to netikslinate.

Rašydamas scenarijų, klausiau Hefezo, kaip jis paaiškintų mano herojės elgesį. Buvo įdomu, ar jis tradiciškai pradės gilintis į dukters ir tėvo santykius. Hefezas mane nustebino tvirtindamas, kad daug neurotiškesnis, perversiškesnis ryšys dažniausiai sieja motiną ir dukterį. Vyrui tai sunku suprasti, bet moterys gerai žino, apie ką kalbu. Todėl nusprendžiau eiti šia kryptimi. Paskutinė scena su Charlotte Rampling labai svarbi. Jos herojė prisipažįsta jaunystėje taip pat įsivaizdavusi, kad pasuks panašiu keliu. Tačiau ji buvo pernelyg nedrąsi, neužteko ryžto tapti prostitute. Tai leidžia herojei prisiimti atsakomybę už viską, kas įvyko.

 

Tai nėra motinos žodžiai dukteriai.

Ne, nes tarp šiuolaikinės, nepriklausomos motinos ir jos dukters dialogas neegzistuoja. Jos nėra konkurentės. Duktė nenori užimti motinos vietos. Vyresnės moters, kurią suvaidino Charlotte Rampling, ir Izabelės santykiuose yra visa tai, ko trūksta tikrų motinos ir dukters santykiams.

 

Neaišku, kas motiną šokiruoja labiau: tai, kad jos duktė yra prostitutė, ar tai, kad ji apskritai užsiima seksu.

Man tai viena svarbiausių filmo temų. Tėvai visada turi problemų su savo vaikų seksualumu. Izabelės seksualumas išskirtinai agresyvus, bet net jei jis nebūtų toks, motinai būtų sunku jį priimti. Tai ir yra brendimo esmė, kad šeimoje dūžta iliuzijos. Dukra supranta, kad motina klysta ir gali apgauti. O motina šokiruota, nes pasąmoningai reikalauja, kad duktė visada būtų, kaip kad sakoma Prancūzijoje, „jauna ir graži“. Bet Izabelė yra jau kažkur kitur.

 

Mane stebina, kad jauna mergina, rizikuojanti seksualiai bendrauti su daugybe vyrų, jaučia tiek nedaug. Kur jos emocijos?

Ji neturi su jais kontakto. Net kai praranda nekaltybę. Tai – problemos esmė. Kai ji atranda savo seksualumą, to nelydi stiprūs išgyvenimai. Ji jaučiasi svetima, šaltai stebi save iš šalies. Yra dalyvė, bet kartu jos tame nėra. Tik po kurio laiko, įgydama patirties, ji visko mokosi. Tačiau iš pradžių nejaučia geismo, dar nieko nežino apie save. Ji mato bręstančio kūno permainas, tačiau nesugeba su jomis susitapatinti. Gal faktas, kad ją „perka“, kad tapo sandorio objektu, skatina ją ieškoti savo tapatybės.

 

Bet ar Izabelė kenčia? Ji užsiima prostitucija, nes to nori.

Izabelei nereikia pinigų, bet jai reikia transgresijos, balansavimo ties riba patirties. Kai bręsti, keičiasi tavo kūnas, įsiaudrina hormonai, nepažįsti pats savęs. Nėra didesnio troškimo už norą ką nors pažinti iki galo. Ypač tame amžiuje jautiesi nemirtingas. Todėl eksperimentuoji. Izabelė dar tik ieško savyje geismo. Ji kaip mokinė lytinio auklėjimo pamokose – dar nesupranta seksualumo. Pirmas kartas dažniausiai būna siaubingas, kitas visai neturi būti geresnis. Pradedame užsiimti seksu, bet, jei atvirai, iš pradžių visai nerūpi pamatyti savęs svetimame geisme.

 

Ar Jus įkvėpė Luiso Buñuelio „Dienos gražuolė“?

Buñuelio filmas – tai gryna fantazija, išjuokianti buržuazijos dviveidiškumą. Mano filmo išeities tašku greičiau buvo Maurice’o Pialat šeimos drama „Už mūsų meilę“ apie penkiolikmetę mokinę, kuri atsiduoda kiekvienam, trokštančiam ją turėti. Nejaučianti šeimos šilumos, ji ieško artumo atsitiktiniuose seksualiniuose santykiuose. Tai vienas stipriausių filmų apie brendimą. Išmintingas ir jaudinantis. Kitas, daug lengvesnis mane įkvėpęs filmas buvo „Bumas“, kuriame debiutavo Sophie Marceau. Gal todėl, kad tą filmą žiūrėjau paauglystėje ir nors koks jis buvo populiarus tarp jaunimo, „Bumas“ man pasirodė netikroviškas.

 

Godard’as filme „Gyventi savo gyvenimą“ taip pat nepateikė vienprasmiškų atsakymų, kodėl moterys tai daro. Jis paliko klausimą atvirą.

Man patiko, kad Godard’as, kurdamas savo filmą 7-ojo dešimtmečio pradžioje, nesmerkia prostitute tapusios herojės. Tik stengiasi įsijausti ir sekti jos pasirinkimu. Įtariu, kad tai buvo įmanoma, nes jis įsimylėjo Anną Kariną, vaidinusią pagrindinį vaidmenį. Mano filme kamera taip pat „myli“ heroję, kurią vaidina Marina Vacth. Ji neapleidžia merginos nė minutei, yra arti jos, nevertina jos elgesio. Kamera kaip entomologas seka kiekvieną jos judesį, kad žiūrovas galėtų ją pažinti ir su ja susitapatinti.

 

Ar filmuojant padėjo tai, kad Izabelę suvaidinusi Marine Vacth yra modelis?

Labai. Su aktorėmis būna sunku: jos puikiai žino, kad kinas remiasi geismu, tad sąmoningai ekrane nori būti gražios ir seksualios. Bet kai reikia nusirengti priešais kamerą, kyla problemų. Su Marine viso to nebuvo, ji nusirengdavo filmavimo aikštelėje per dvi sekundes. Žinoma, po ilgų pokalbių apie tai, kam tas nuogumas filme turi tarnauti. Iš pat pradžių pamačiau Marine kažką magiška. Jos akyse, veide yra paslaptis, paskui kurią nori eiti iš paskos. Kartu ji nepaprastai plastiška, keitėsi mūsų akyse. Beveik visą filmą filmavome chronologiškai, bet pirmą ir paskutinę sceną paplūdimyje – pirmą ir antrą filmavimo dieną, nes biudžetas mažas. Kai atėjau į montažinę, supratau, kad paskutinę sceną paplūdimyje turiu išmesti, nes Marine filmavimo pradžioje ir pabaigoje – du skirtingi žmonės.

 

Kodėl šeima Jūsų filmuose yra nelaimių šaltinis?

Gal todėl, kad nesugeba susitvarkyti su išskirtinėmis situacijomis, reikalaujančiomis didesnio atvirumo. Šeima yra konservatizmo tvirtovė, įkūnijanti homofobiškus stereotipus. Dabar mokomės, kad heteronormatyvi visuomenė yra fikcija. Šiuolaikinis menas tai rodo eksponuodamas papročių skirtumus, užsiimdamas tokiais klausimais kaip seksualinės orientacijos neapibrėžtumas.

 

Šios temos Jūs ėmėtės prieš 17 metų sukurtoje „Vasarinėje suknelėje“ – viename tada daugiausiai apdovanotų studentiškų filmų.

Tai pasakojimas apie paauglį gėjų, kuris leidžia atostogas su savo partneriu. Po barnio jis eina į paplūdimį, sutinka ispanę, ši suvilioja jį. Po to herojus apsivelka suknelę, simbolizuojančią jo seksualinį neapibrėžtumą. Man buvo svarbu parodyti, kad jis nejaučia jokių sąžinės priekaištų, panašiai kaip filmo „Jauna ir graži“ herojė.

 

Kodėl?

Jau sakiau, kad jauni žmonės dažnai neturi ryšio su savo tikraisiais jausmais.

 

Moters troškimui skirtoje Jūsų trilogijoje „Žiūrėk į jūrą“, „Po smėliu“, „Baseinas“ įdomu tai, kad herojės visada turi susitaikyti su vyro arba meilužio nebuvimu. Jos ieško pakaitinių seksualinio pasitenkinimo formų.

Fizinio akto grožis, erotinis malonumas man ne tokie įdomūs, kaip ambivalentiškas seksualinis elgesys, kurį žmonės dažniausiai slepia nuo savęs ir kitų. Nepasitenkinimą, baimę, neapykantą, kažkokį siaubingą, neišsakytą kompleksą – visa tai galima atrasti po lengvai pasiekiamo juslinio malonumo paviršiumi.

 

Nuobodulys arba iškrypimas Jūsų filmuose dažnai veda į nusikaltimą.

Filmas „Vandens lašai ant įkaitusių akmenų“ (greičiausiai jį turėjote galvoje) remiasi ankstyvąja Rainerio Wernerio Fassbinderio pjese. Mėgstu jo kūrybą. Joje iš tikrųjų už suviliojimo geismo slypi žiaurus žaidimas, pyktis ir prievarta. Kodėl taip yra? Žmones dažnai valdo įvairūs pasąmoningi motyvai. Vulgarumas, žiaurūs instinktai įrašyti į mūsų vaizduotę. Tačiau kasdienybėje jie lieka nematomi, paslėpti po elegantišku, kultūringu elgesiu. Panašiai kaip ir kiti režisieriai stengiuosi tą kaukę nuplėšti.

 

Kritikai rašo, kad net ir tada, kai imatės tokių pasakų kaip „Žmonos maištas“ ir „Rikis“, Jus domina „prakeikta sekso mašinerija“.

Tame iš tikrųjų kažkas yra. Už daug ką esu dėkingas Pierui Paolo Pasolini. „Teoremą“ laikau vienu geriausių jo filmų. Jis nuolat analizavo šeimos krizę, stebėjo, kaip keičiasi artimų žmonių tarpusavio jausmai, kalbėjo apie nepasotintus troškimus, bendro gyvenimo melą. Po Pasolini mirties mažai kas pasikeitė.

 

Ar ne paradoksas, kad Jūs – mėgstamas prancūzų režisierius – dar negavote Kanų apdovanojimo?

Billy Wilderis, kurį citavau „Baseine“, kadaise taikliai pasakė: „Apdovanojimai kaip hemorojus – kiekvienas užpakalis kada nors jų pagaliau sulauks.“