Į viską, kas praeina, žvelgiu ramiai

„Žiemos ekranų“ svečias Otaras Joselianis

Joselianis Vilniuje
Joselianis Vilniuje

 

Lietuvoje tęsiasi prancūzų kino dienos. Praėjusį savaitgalį Vilniuje viešėjo ir su žiūrovais susitiko Otaras Joselianis, kurio filmų retrospektyva papuošė „Žiemos ekranų“ programą. Pateikiame režisieriaus mintis, užrašytas spaudos konferencijoje, kuri šeštadienį vyko „Skalvijoje“.

 

Apie laisvę

Yra laisvė nuo kalėjimo, režimo, bet, pavyzdžiui, mano tėvas grįžęs iš gulago pasakė: „Dieve mano, čia dar blogiau“. Vadinamajame laisvajame pasaulyje negalima rūkyti. Yra daugybė draudimų... Mandagumo taisyklės. Mandagumas – tai tokia baisi mimikrija, savisauga, neleidžianti kito kur nors toliau pasiųsti. Etiketas pirmiausia riboja saviraiškos laisvę. Juk paaiškėjo, kad Sokratas laisvas nebuvo, demokratija jam lėmė mirti. Manau, kad egzistuoja vidujai laisvi žmonės. Kuo jie mažiau bendrauja su pasauliu, tuo geriau jaučiasi. Vienas iš vidujai laisviausių žmonių buvo Josifas Brodskis. Kad ir kur jis buvo, sugebėdavo atsiriboti nuo pasaulio, atitolinti jį nuo savęs. Gruzinų etika liepia netrukdyti žmonėms, nes, manoma, jie jau ir taip susirūpinę faktu, kad atsidūrė šiame pasaulyje.

 

Apie kino kūrimą sovietų cenzūros ir prancūzų komercijos sąlygomis

Visur yra cenzūra. Pati baisiausia – publikos cenzūra. Žinote, rašytojui ne taip ir svarbu, kokio skonio bus jo skaitytojas. Todėl Puškinas pasakė: „Кто б ни был ты, о мой читатель, Друг, недруг, я хочу с тобой. Расстаться нынче как приятель. Прости.“ O žiūrovas bruka savo nuomonę ir tai yra blogiau už ideologinę cenzūrą. Jis neišsilavinęs, jo prastas skonis. Prancūzijoje kino teatrų lankytojai dabar yra žmonės iki 25-erių metų. Jiems reikia vienodo maisto, todėl valgiaraštis labai paprastas. Todėl mano kolegos jiems lyg „McDonald’s“ siūlo tą patį. Jei duosi ką nors kitą, į kiną jie neis. Beje, Kanų festivalyje sudėtingo, gilaus Aleksejaus Germano filmo „Chrustaliovai, mašiną!“ tiesiog nežiūrėjo. Jį rodė didžiulėje salėje, konkursinėje programoje, o žmonės tiesiog ėjo lauk. Todėl, kad prie tokio maisto jie nepratę. „Cenzūra“ įsijungė iškart. Jis paprašė manęs pažiūrėti. Man filmas labai patiko. Svarbiausia, kad jame yra ir konstrukcija, ir mintis. Vargšelis vaikščiojo viešbučio koridoriais ir nervinosi. Pasakiau jam, kad patiko, o jis: „Tikrai?“ – „Tikrai.“ – „Pripratau, kad į akis sako „Patiko“, o už nugaros, kad nepatiko.“ Patys suprantate. Parodykite dabartiniam žiūrovui Orsono Welleso „Pilietį Keiną“ – pabėgs iš salės. Parodykite Boriso Barneto „Prie mėlynosios jūros“ – išeis iš salės. Jiems išugdė prastą skonį. Kas? Prekybininkai. Mano kolegos, dirbantys Holivude, blogesni už sovietinius režisierius, nes jie toliau klišių nieko nemato. Deja, visi tie filmai sukurti pagal vieną paprastą, seniai žinomą schemą, dramaturgų vadinamą Prometėjo kompleksu, kai vienas žmogus išgelbsti visą pasaulį. Kad ir kas nutiktų, jis vienas nugali visą pasaulį. Su tokiu herojumi neišsilavinęs, nemąstantis, infantilus žiūrovas susitapatins ir nuspręs, kad šitaip gyventi lengviau. Amerikoje ginklus turėti leidžiama, tai toks pradės šaudyti į nekaltus žmones. Ir jei bankus jie apiplėšinėja nemokšiškai, tai tik todėl, kad kartoja kine matytus vaizdus. Įdomiausia, kad toks žiūrovas negeba analizuoti, kas vyksta jo aplinkoje ir pasaulyje. Lione įvyko didžiulis skandalas. Teisė du bastūnus, vaikų akivaizdoje žiauriai išprievartavusius moterį. Teisme jie sakė: „Mes pažiūrėjome Kubricko „Prisukamą apelsiną“ ir išmokome.“ Cenzūra Holivude tapo visuotinai priimta chartija, skelbiančia, kas galima ir ko negalima. Nes vaizduotės neturintis žiūrovas viskuo patikės ir po to nežinia ko pridirbs.

Tačiau kita vertus, cenzūra yra linksmas dalykas. Be jos būtų nyku gyventi. Ypač jei kalbama apie ideologinę cenzūrą. Tai, kad gerų filmų nežiūri dauguma, gali būti ir privalumas. Gerų knygų juk taip pat niekas neskaito. Tačiau aišku, kad šių dienų jaunimas ne tik skaityt ir rašyt nebemoka, nes priprato prie dėžės, bet ir žalio supratimo neturi apie tai, ką žmonija sukūrė prieš mus. Nekalbu apie Homerą ir Sofoklį, Euripidą. Kalbu apie tai, kas buvo visai neseniai. Kalbu apie paprastus dalykus, apie Marką Twainą, Victorą Hugo, Maupassant’ą, Zola, Tolstojų, Čechovą... Todėl toks žiūrovas cenzūruoja ne tik kiną, bet ir bet kokią dvasinę raišką. Todėl daugumai tarnaujantys mano kolegos neišmano muzikos, tapybos, architektūros. Jie visiškai nesuvokia teatro, nes teatras nėra kinas, ir akis užmerkę verda šitą srėbalą tam žiūrovui, nes puikiai žino, kaip jį gaminti.

Sovietų Sąjungoje vis dėlto dirbti buvo lengviau. Aišku, bjauru buvo, bet lengviau nei žiūrovų cenzūros laikais, nes cenzoriai buvo išsilavinę žmonės, kurie pakluso sistemai kaip ir visi. Todėl tie žmonės gerbė Ilją Averbachą, Tarkovskį, Paradžanovą, nes nusibodo visi, kurie paklūsta ir daro, kaip reikia, todėl jie nesąmoningai palaikė ir Tarkovskį, ir Paradžanovą, ir kitus. Dar ir patardavo, kaip išvengti įmanomų kliūčių. Taigi, tai buvo linksma kino ir cenzūros sandrauga. Aišku, paskui kai kurių filmų neišleisdavo į ekranus, bet svarbiausia, kad juos nufilmuodavo. Durys nebūdavo užtrenktos, žinojote, kad kažką padarėte. Vėliau ateidavo laikas ir filmai pasirodydavo. Ir „Andrejus Rubliovas“ pasirodė, jo dabar taip pat niekam nereikia, ir „Užmirštų protėvių šešėliai“. Pamenate anekdotą, kaip Brežnevas atėjo pas sekretorę ir paprašė mašinėle perspausdinti „Karą ir taiką“? Kodėl? Nes mano vaikai skaito tik ant tokio popieriaus.

 

Apie prodiuserių kiną

Prodiuseriai mėgsta, kad kvepėtų menu, talentu, bet ne per daug. Man, pavyzdžiui, siūlė kurti filmą apie Žaną d’Ark. Pasakiau – negalima. Juk ji, vargšė, žuvo. Juk ji gyveno ir savo gyvenimo paslaptį nusinešė su savimi. Nors parašyti apie tai galima. Tai nuostabiai padarė Markas Twainas. Prancūzijoje šitaip nesugebėtų niekas. Atsisakiau. Dar siūlė statyti „Traviatą“. Atsakiau, kad „Traviatos“ man niekas nedraudė ir Sovietų Sąjungoje. Prodiuseriai būna skirtingi. Gerų yra nedaug, nes tai sunkus, kultūros išmanymo ir atsargaus santykio su kinematografu reikalaujantis darbas. Yra prodiuserių, kurie tiesiog ieško literatūros kūrinių ir žmonių, kurie galėtų juos ekranizuoti. O ekranizacija, patys žinote, blogiausias dalykas. Geriau jau nedaryti nieko. Gėda tiesiog. Jeigu knyga buvo prasta, tai prastą scenarijų mes ir patys galime parašyti. O jeigu gera –kyla grėsmė visiems laikams išniekinti kūrinį. Ne todėl, kad to norėtumėt, bet todėl, kad parodysite tai, kas su tekstu turi mažai bendro. Kiek yra „Anų Kareninų“? Aštuonios? Aišku, galima išmokyti Audrey Hepburn pasakyti „да, да“, bet...

 

Apie muziką

Tai, kas skamba, turi būti ekranizuota. Vėjas, traukinys, fortepijonas. Garso šaltinis turi būti aiškus ir suprantamas. Bet tai – ne muzika. Amerikietiškuose filmuose muzika praneša apie visus pavojus, padeda suprasti sudėtingesnes vietas. Muzikos kaip ramento, lazdos invalidui man nereikia. Man jos reikia kaip spalvos, kuri atliepia mūsų pasaulį. Nenoriu naudoti ir to, kas šiandien vadinama muzika, kai kurti ir bebalsiai dainininkai stovi prie mikrofono, o už jų dar kažkas šokinėja. Įdomiausia, kad to pasiklausyti susirenka šimtai tūkstančių žmonių, jie mojuoja rankomis.

 

Apie dabartinį Gruzijos kiną

Labai juo džiaugiuosi. Yra dvi merginos ir du vaikinai. Puikūs. Pavyzdžiui, vienas kuria trilerį, bet su gilia, tragiška mintimi. Tačiau kartu ir linksmą. Taigi vėl gruziniškas kinas.

 

Apie stambų planą

Stambus planas taip priartina aktoriaus individualumą, kad išnyksta personažas. Kodėl visi politikai televizijoje žlunga? Dėl stambaus plano. Paslėpti neįmanoma nieko. Ir snukis ne tas, ir žvilgsnis kažkur bėginėja, ir lūpas laižo, ir nosį liečia, ir matai, kad meluoja. O iš toli – visai kitas reikalas. Stambus planas nėra nusikaltimas, tačiau aš jo nenaudoju.

 

Apie filmavimo procesą

Nori nufilmuoti viską, tačiau visko negali. Ant sienos turiu prisiklijavęs raštelių, ką norėčiau nufilmuoti. Filmavimo pradžioje viskas chaotiška. Kaip marmure pamatyti skulptūrą ir išlaisvinti ją nuo visko, kas nereikalinga? O akmuo nenori tapti skulptūra, priešinasi. Su filmavimo grupe, kur kiekvienas žmogus turi savo skonį ir biografiją, taip pat tenka kovoti. Amžinai daroma ne tai, ko norėtųsi. Prancūzijoje, beje, turėjau nuostabią komandą. Dailininką Emmanuelį de Chauvigny, operatorių Williamą Lubtchansky. Jis buvo labai griežtas, bet ilgainiui radome bendrą kalbą. Vis dėlto kine dirbti bjauru. Nesibaigianti „chaltūra“, kuri kenkia nervams. Bet iš viso to kartais kažkas išeina. Svarbiausia, kad jie gertų. Blaivininkų nenoriu.

 

Apie garsius aktorius

Man siūlė daryti filmą su Meryl Streep. Negaliu. Ji jau tiek vaidmenų suvaidino, kad jai su tuo šleifu įžengus mano filmo neliktų. Jai jis būtų kaip dar vienas papuošaliukas ar kailinukai, o filmo nebebūtų, nes ji pernelyg žinoma.

 

Apie liūdną žvilgsnį į žmoniją

Į viską, kas praeina, žvelgiu ne su liūdesiu, o ramiai. Tai tiesiog faktas. „Drugelių medžioklėje“ viską užima japonai, ir tai labai gerai. Jie taip pat važinėja dviračiais. Visados manome, kad tai, kas buvo anksčiau, buvo puiku. Nieko ten gero nebuvo. Buvo žiaurūs laikai. Kai man pasakoja apie Belle epoque Prancūzijoje, aš galvoju: „Tai jau tikrai.“ Nuo gėrimo visi vaikščiojo mėlyni. Juk tai ne tik gėrimas, tai – nuodai. Prieš dešimt metų buvo švenčiamos 200-osios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metinės. Didelė šventė. Televizijoje paklausė, ką apie šią šventę galvoju. Atsakiau klausimu: „Ar nebūtų geriau gedėti? Kaip jums ne gėda? Pusę šalies nužudyta, ir kas iš to gero? Jūs džiaugiatės tuo, ką dabar turite? Manote, kad Liudvikas XVI buvo kvailys? Nukirtote galvą žmogui, dariusiam laikrodžius. Nenorėjo jis būti nei caru, nei karaliumi.“ Mes taip pat turėjome carą, kuris šaudė į varnas. Todėl, matyt, įvyko Spalio revoliucija. Viduramžiais – inkvizicija, vėliau Amerikoje sunaikintos kultūros. Rusija uoliai naikino gruzinišką gyvenimo būdą. Jie taip ir nesuprato, kad turėti – gerai, o neturėti – dar geriau. Naujieji rusai to nesupranta. Geriau savo atiduoti. Nes tai, ko neatiduosi, pražus.

 

Apie Joselianio filmų žiūrėjimą

Prašau, nežiūrėkite mano filmo skaitydami subtitrus. Tai labai trukdo. Stengiausi kurti kiną, o ne radiją. Iš esmės versti galima, bet svarbiausia tai, kas vyksta viršuje, ekrane. Apie ką jie ten kalba, mano galva, turėtų būti ir taip aišku. Nes kai jūs žiūrite į apačią, jūs nežiūrite ten. O aš, vargšelis, filmą montavau tam, kad jūs jį žiūrėtumėte. Ne tam, kad klausytumėtės ir suprastumėt. Reikia suprasti, kas vyksta, kodėl vyksta, o jei ko nors nesuprantate, tada žvilgtelkite į subtitrus. Nors tai vargu ar padės. Tai neturi jokios reikšmės. Nes kinematografas yra vaizdas ir garsas, o ne vaizdas ir žodžiai. Ne plepalai. Ne pokalbiukai. Gal nesuprantant kalbos galima suprasti net daugiau.