Jei galva išlaikys

Šiemet „Kino pavasaris“ rodo vieną sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų – Maciejaus Pieprzycos dramą „Noras gyventi“. Jis rodomas naujoje festivalio konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“. „Noras gyventi“ jau spėjo apkeliauti ne vieną svarbų festivalį ir pelnyti daug prizų. Dalį jų skyrė sužavėti festivalių žiūrovai. Pagrindinį neįgalaus filmo personažo vaidmenį sukūręs Dawidas Ogrodnikas neseniai pelnė du itin prestižinius Lenkijos apdovanojimus – žurnalo „Polityka“ skiriamą „Paszport Polityki“ ir Lenkų kino akademijos „Auksinį erelį“ už geriausią vyro vaidmenį. Pateikiame žurnale „Polityka“ išspausdinto pokalbio su aktoriumi fragmentus. Beje, Ogrodniką galima pamatyti ir kitame konkursiniame lenkų filme – Paweło Pawlikowskio dramoje „Ida“.

1986 m. netoli Poznanės gimęs Ogrodnikas baigė aktorystės studijas Krokuvoje, vaidina teatre Varšuvoje, kine išgarsėjo po vaidmens Leszeko Dawido filme „Esi Dievas“.

Šiais laikais Jūsų profesija – nelengvas užsiėmimas, bet mėgstate iššūkius. Neįgalaus Mateuszo, sergančio cerebriniu paralyžiumi, vaidmeniui numetėt 10 kilogramų. Ar buvo verta?

Tai specifiška profesija. Eidamas į aktorių atranką susimąstau, kas manęs laukia. Ar bus pastebėtos mano galimybės, nors fiziškai ir neatitinku įsivaizduojamo personažo? Ar režisierius iškart man padėkos, nes manys, kad nesu tas, kurio jis ieško? Problemų kyla tada, kai nežinau, kaip suvaidinti. Visa kita – pasirinkimo klausimas. Rizika mane traukia. Pakeisti išvaizdą? Mylėtis prieš kamerą? Priklausys nuo požiūrio. Ir nuo to, kaip susitarsiu su man artimu žmogumi. Svarbiausia – pasitikėti režisieriumi. Nelabai galiu lyginti, nes kol kas dirbau su nedaug kinematografininkų. Bet Maciejaus Piepzycos dėka atlikau nuostabią kelionę.

Iš kur kyla poreikis peržengti aktorystės ribas?

Iš noro patirti asmeniniame gyvenime nepasiekiamas būsenas. Žmogui daug kam pristinga drąsos. Menas paverčia įgyvendinamais tokius išgyvenimus.

Nebaudžiamai?

Truputį nebaudžiamai. Tačiau tai turi savų pasekmių. Pavyzdžiui, kyla noras kažką panašaus išgyventi tikrovėje. Pasekmės lieka. Klausimas, kaip su tuo susidoroti, juk jų panaikinti nepavyks.

Bet juk egzistuoja psichologinės technikos, būdai apsisaugoti?

Vaidyba yra fikcija. Tai vaizduotės kūrinys. Aktorystė negali atstoti gyvenimo, nors pagunda kartais labai stipri. Aktorius turi mokėti atskirti tas dvi sferas. Taip sako teorija. Praktika visiškai kitokia. Jei kažkuo gyvenu, intensyviai apie tai mąstau, tuo ir tampu. Tai turi milžinišką įtaką kasdieniam gyvenimui.

Pavyzdžiui.

Pasąmoningai provokuoju įvairias situacijas. Sunku kontroliuoti elgesį, nes to reikalauja tas kitas – personažas, kurį sukūrei. Tai gresia asmenybės skilimu. Tik baigęs įvertini gyvenimą. Bet paskui vėl ateina troškimas vaidinti. Ir gyvenimas vėl skyla.

Tačiau, nepaisant visko, Jūs savęs netaupote?

Nežinau. Jeigu sugebėčiau pajusti pasitenkinimą, kad sugebu kažką suvaidinti neįsigyvendamas, gal taip ir daryčiau. Bet kai žinau, kad tai ne aš esu tas, kurį vaidinu, iškart liaujuosi savimi tikėti. Tai mane diskvalifikuoja kaip aktorių. Nes iškart kas nors paklaus, kodėl taip nervinuosi, bijau, jei mano herojus nesinervina ir nebijo. Būtent todėl, kad juo nesu, kad nesijaučiu taip, kaip jis. Tai ką tada vaidinu? 

Kad supanašėtumėt su paralyžiuotu Mateušu iš filmo „Noras gyventi“, tris mėnesius vienas sėdėjote uždarytas bute, kasdien suvalgydavote vos vieną dėžutę konservuoto tuno, alpote filmavimo aikštelėje. Ar tai nebuvo beprotybė?

Buvo. Dabar, praėjus daugeliui mėnesių, galiu tai pasakyti. Ar išdrįsčiau antrąkart padaryti kažką panašaus? Nežinau. Jei pajusčiau tą patį, ką ir prieš „Noro gyventi“ filmavimą, – ypatingą to iššūkio potencialą, tikrai ir vėl rizikuočiau. 

Net ir žinodamas, kad todėl iširo ryšys?

Ištikus arogantiškumo ar nuoširdumo priepuoliui, kartodavau, kad vaidyba yra pirmoje vietoje. Kad tas susikurtas virtualus gyvenimas svarbesnis už tikrą. 

Padarėte klaidą?

Tada taip negalvojau. Dabar taip pat nesigailiu. Taip turėjo būti. Tik svarstau, kas bus toliau. 

Vėl pakartosite, kad vaidyba yra svarbesnė už draugystę, meilę, artumą?

Gal tai nuskambės siaubingai, tačiau tam tikra prasme, taip, pakartosiu. Nemalonu, jei kas nesupranta tos akimirkos konstrukcijos. Gyvenimas eina savo keliu, darbas – savo. Bet vieną akimirką reikia susitarti, kad trims, keturiems mėnesiams sustabdome asmeninį gyvenimą ir atsiduodame tik darbui. Tačiau pasitikime vienas kitu, yra kur sugrįžti. Norėčiau, kad viskas funkcionuotų būtent taip. 

Gyvenimas turi būti saugumo pagalvė, o aktorystė – žymėti jo kryptį?

Taip. 

Ar girdėjote anekdotą apie Danielį Day-Lewisą? Per „Mano kairiosios kojos“ filmavimo pertrauką į aktoriaus drabužinę atėjo jo agentas. Jis parodė aktoriui sunkiai derintą net kelių milijonų vertės Holivudo kontraktą ir mandagiai paprašė jį pasirašyti. Day-Lewisas net nepažiūrėjo į jį. Jis vaidino paralyžiuotą personažą ir „neišėjo“ iš vaidmens visas 24 valandas per parą.

Žinau. Tai ir yra jo darbo, pasiaukojimo pagrindas. Jei jis būtų leidęs sau bent akimirką asmeniškumo, žmonės iškart būtų ten įžengę. Būtų sutrypę jo paslaptį. Bet taip jam pavyko su jais išsaugoti distanciją. Jis kūrė vaidmenį, grįsdamas jį tam tikru nesupratimu. Per bandomuosius „Noro gyventi“ filmavimus su niekuo iš filmavimo grupės nesikalbėjau, nors su dalimi šių žmonių susipažinau per „Esi Dievas“ filmavimus ir net susidraugavau. Jie greitai suprato, kad tai nei apsimetinėjimas, nei dar vienas filmas. Todėl koncentracijos laipsnis buvo neįtikėtinas. 

Girdėjau režisierių nuomonę, kad tokia mobilizacija visai nebūtina. Dauguma aktorių sugeba vaidinti neįgalius. Sako, kad tai net lengva.

Tegu nufilmuoja ir palygina efektą. Buvau kitu žmogumi. Įsitikinau, kad tai įmanoma. Tai man suteikia pasitenkinimą. 

Ar naudojotės psichoterapeuto pagalba, išeidamas iš Mateušo vaidmens?

Naudojuosi. Pieprzycos filmas buvo tik pretekstas įjungti tą procesą. Kai aktorius pradeda svarstyti profesijos prasmę arba savęs pažinimo būdus, jam reikia paramos. Juk nežinai, kaip tai daryti saugiai. Svetimų emocijų išgyvenimo intensyvumas veikia tave. Žinoma, atskiriu tas emocijas nuo savų. Tačiau jos lieka pasąmonėje ir įvairiomis aplinkybėmis netikėtai pasireiškia. Gerai, jei psichologas klausia, kodėl taip vyksta. Tai rezultatyvu. Mąstydamas apie tai, žinau, kad tai kažkur nuves. Ko gero, tai ir yra mano karma. 

Tai darote vaidmeniui ar sau?

Visada maniau, kad darau tai herojui. Bet jūs pasėjote abejonių. Taip, elgiuosi taip ir dėl savęs. 

Esate sakęs, reikia būti akylam, kad netaptum savo gyvenimo aktoriumi.

Daugelyje gyvenimo situacijų stebiu savo ir kitų elgesį, tarsi būčiau scenoje. Galvoju: „Štai to gesto prisireiks, to sakinio.“ Bet juk nevaidinu. Stebėdamas save iš šalies, nebeturiu įtakos tam, kas esu. Jei nesugebu gyventi tikrai, gal turėčiau likti vienas? Ne vaidinti, kad esu, tik rinkti patirtis, eksperimentuoti savo sąskaita? Tada žinai, kam visa tai. 

Nenorite būti spontaniškas stebėtojas?

Norėčiau. Ko gero, taip ir yra. Tačiau aktorių profesinė liga – savęs stebėjimo manija. Stebi, kaip atrodai, kaip elgiesi. Gyvenime tai labai trukdo.

Ar aktorystė yra misija?

Nesijaučiu geresnis todėl, kad esu aktorius. Tai tokia pat profesija kaip ir kitos. Nenoriu vaidinti tik dėl pinigų. Geriau porą metų palaukti gero scenarijaus, tobulėti ir suvaidinti kažką ypatinga. Pernelyg daug jau galiu prarasti. Girdėjau apie vieną talentingą režisierių, kuris nuėjo į reklamą. Po poros metų suvokė, kad bus sunku grįžti į meninį kiną. Gal jam tai ir visai nepavyks, nes turi jau kitą perspektyvą. 

Ar nebijote, kad su tokiu požiūriu Jums bus sunku likti pramogų versle?

Nesu įsitikinęs, ar šis nuotykis užtruks ilgai. Visai nekoketuoju. Esu nuoširdus. Nežinau, ar ateityje būsiu aktorius. Jei mano galva išlaikys, jei tapsiu vis geresniu žmogumi, tada taip. Bet jei pajusiu, kad mane tai sekina, atsisakysiu.

O kas tada?

Tada gal grosiu saksofonu. Arba mokysiu kitus. Man tai malonu. Dėl to nesijaučiu blogesnis ar atsilikęs. Geriau kam nors parodyti kryptį, nei (kaip kad dauguma prieš mane) būti vadinamam lenkų kino viltimi. Ko viltimi? Kad gausiu „Oskarą“? O jei nepavyks? Juk tai vieni niekai. Noriu turėti laisvą pasirinkimą, teisę daryti klaidas. Ir tai viskas.