Nekalbaus jaunuolio interviu
„Scanorama“ paminės „Trijų dienų“ autoriaus Šarūno Barto jubiliejų
Šį pašnekesį užrašiau senokai – 1993 metais, kai teko ruošti jauno ir tada dar mažai žinomo režisieriaus iš Lietuvos kūrybinį dosjė (recenzija, interviu etc.) prieš filmo „Trys dienos“ premjerą ambicingojo Berlinalės Jaunojo kino forumo programoje. Lietuvoje pokalbis pasirodė nesvarbus kultūrinei spaudai, kuriai jį siūliau. Rankraštis taip ir liko mano stalčiuje.
Forumas tapo sėkmingu Šarūno Barto startu į tarptautinę kino erdvę. Šiandien jo filmai pristatomi prestižiniuose pasaulio kino forumuose Kanuose, Venecijoje, Toronte ir kt. Vienas paskutinių Barto filmų „Eurazijos aborigenas“ (2010) vėl sugrąžino režisierių į Berlinalės Forumą, kuriame ir prasidėjo jo filmų kelias į platųjį pasaulį.
Su Šarūnu kalbėjomės prieš iškeliaudami į Berlyno festivalį. Iš jo Bartas sugrįžo apdovanotas dviem prizais ir pamalonintas įvairiais viliojančiais pasiūlymais – „Tris dienas“ savo prizais įvertino ekumeninis ir FIPRESCI žiuri, tiksliai suformuluodami savo argumentus: „už stiliaus savitumą, temos svarbą ir vaizdų grožį“.
„Scanorama“ sveikina režisierių su pirmuoju jubiliejumi ir šiemet primins žiūrovams filmą „Trys dienos“, siūlydama pamatyti jį visame autoriaus kūrybos kontekste.
Kas Jus atvedė i kiną? Noras? Polinkis? Studijos?
Tikriausiai vis dėlto noras. Būtent noras.
Ką Jums reiškia kino sąvoka? Amatą? Darbą? Egzistencijos formą?
Yra poreikis atrasti savo buvimo formą (jų yra daug ir įvairių). Tačiau kai pasirenki vieną jų, tavo pasirinktoji forma tampa vienintelė. Taip turbūt man ir atsitiko. Nes kinas nėra esmė – jis tik priemonė išreikšti save. Man nereikėjo kino režisieriaus statuso. Norėjau išreikšti, padaryti tai, ką aš galvoju. Man regis, tiesiog suradau kiną kaip saviraiškos formą.
Jeigu kalbėsime apie amatą, jis man reikalingas tiek, kiek padeda dirbti. Niekada negalėčiau daryti to, ką daro daugelis režisierių (tarp jų ir daug gerų režisierių) – žanrinių filmų, reportažų. Man tai reikštų pritaikyti savo amatą tam tikroje situacijoje. Noriu daryti tai, ko reikia man. Kas tai yra, net pačiam apibrėžti labai sunku.
Kaip suvokiate save lietuviškame kine: esate jo kontekste ir jaučiate jo tęstinumą ar tariatės pradedąs kažką naują?
Atvirai kalbant, ryšio arba, Jūsų žodžiais tariant, konteksto nejaučiu. Nebuvo mano gyvenime laikotarpio, kad būčiau priartėjęs prie lietuviško kino. Aš juo negyvenau. Nebuvau jo žiūrovas. Nesirgau juo. Ar pradedu kažką nauja? Nemėgstu formuluoti tokių dalykų, tiesiog nežinau, ar tai, ką darau, yra nauja, ar sena. Svarbiau, ar visa tai nuoširdu.
Koks kinas Jums imponuoja?
Niekada nebandžiau klasifikuoti kino. Man nesvarbu nei stiliai, nei srovės. Galiu pasakyti tik tiek: mane jaudina kinas, kuris veikia emocionaliai. Tai gali būti skirtingų srovių ir skirtingų tautybių autoriai. Atvirai kalbant, mažai ką čia išmanau. Ir, antra vertus, niekada ir nesistengiau būti kino žinovu, negalėčiau nieko išsamesnio pasakyti apie kurią nors kinematografo kryptį ar net personaliją. Mano kino žiūrėjimas dažniausiai spontaniškas, pagal principą: priimu arba atmetu. Negaliu kitaip suformuluoti atsakymo.
Ar Jums svarbi kino patirtis? Ar pajutote jos stygių?
Patirtis? Turbūt tai nėra mano problema. Turėjau vienintelę problemą – išlikti kine, išsaugoti savo pojūčius ir žinoti, kad ten esu laisvas ir kad žinau, ką darau. Iš paskutiniųjų priešinausi aplinkos prievartai. Nes juk kine esi priverstas bendrauti su daugybe žmonių, pats darbas trunka labai ilgai ir t. t. Tai savotiška aplinkos prievarta. Todėl turėjau vienintelį tikslą – neapgauti paties savęs. Ta apgavystė gali įgyti euforijos, nuovargio formą, pasidavimą nuovargiui arba rutinai, nesvarbu, iš kur kiltų grėsmė. Visada kyla pavojus ar net pagunda kažkuriame darbo etape apgauti save (arba apsigauti, apsimesti). Paskui viskas tampa akivaizdu ir tu negali pasirašyti savo filmo titruose. Apgauti save visada galima tik labai trumpam. Nežinau, ar patirtis čia gali išgelbėti ar padėti.
Ar pavyko neapgauti savęs filme „Trys dienos“?
Pavyko. Galiu tik pridurti, kad sunku išsaugoti, išlaikyti pojūčio naujumą, tiksliau, pirminį jutimą, pastūmėjantį tave daryti tai, ką sumanei. Reikia kiekvieną minutę žinoti, kad turi priešintis. Jeigu nori pasukti kino mašiną norima linkme, reikia visą laiką būti budriam, nes visai nesunku pamiršti, ko norėjai. Todėl ir kalbu apie pavojų apgauti save. Manau, kad man pavyko neapgaudinėti savęs.
Kas Jus skatina pradėti filmą?
Impulsas. Jis neturi nieko bendra su įvykiais ar konkrečiais dalykais. Tas impulsas slypi kažkur giliai, tai prigęsta, nugrimzta, tai išnyra, įgaudamas konkrečią formą.
Ta konkreti forma ir buvo šį kartą „Trys dienos“. Jeigu prisiminsime scenarijų, filmas gerokai nutolo nuo jo.
Nuo scenarijaus iki filmo – pora metų. Jis negalėjo nenutolti. Tiesiog scenarijų rašiau kaip rašto darbą, kuris tada perteikė mano jausmus, tai, kas man tuo metu nedavė ramybės. Kad dabar tai nesutampa su rezultatu, laikau natūraliu dalyku. Manau, taip būna visada.
Ką Jums reiškia aktorius ir kiek Jūsų saviraiškai jis reikalingas?
Man labai reikalingas aktorius. Noriu iš jo daug (o gal mažai?), – kad būtų tuo, kuo jis pats yra. Juk daug artistų stengiasi pasislėpti už savo herojaus. Kalbėdami su režisieriumi jie dažnai vaidina savo herojų „Jis“. Tai savotiškos savisaugos sindromas. „Jis“ – tai lyg ir ne aš. Bet žmogus negali nieko išreikšti, jei jis neįdeda bent dalies savęs.
Paprasčiausias dalykas. Jeigu rinksitės aktorių per kino bandymus ir stebėsite tris tylinčius, vienas šalia kito sėdinčius žmones, dėmesį natūraliai atkreips vienas iš jų, visiškai nepriklausomai nuo to, kas parašyta scenarijuje. Čia nieko nepadarysi. Jūsų dėmesys natūraliai kryps į šitą žmogų. Todėl manau, kad man svarbiausia – vėl neapsigauti, pataikyti teisingai. Tai dar nereiškia, kad vėliau filmuojant nereiks ilgai ir atkakliai dirbti su paties pasirinktu žmogumi. Bet esu tikras – jeigu nieko nėra, tai nieko ir neatsiras dirbant. Žmogus, įspraustas į jam svetimas aplinkybes, neišvengiamai sutrinka. Svarbu neapsigauti.
Klausiate, kiek man reikalingas aktorius filme? Tiek, kiek reikalingas filme žmogus. Man svarbu, ar aš tą žmogų jaučiu. Tai net svarbiau už tai, ką jis gali pasakyti. Jis man tiesiog žmogus. Jei jo nejaučiu, man jis neegzistuoja. Pripažįstu vienintelę žmogaus pripažinimo formą – jautimą. Jeigu tą žmogų jauti, jis yra tikras, gyvas, pilnakraujis. Man tai svarbiausia.
Parašėte savo filmo scenarijų, muziką, esate ir režisierius. Ar šitoks autorystės prioritetas leidžia kokiai nors kitai profesijai būti bent minimaliai autonomiškai? Pavyzdžiui, ar savarankiškas kino filmo „Trys dienos“ operatorius?
Neįsivaizduoju filmo operatoriaus autonomijos. Vaizdas man – pagrindinis, todėl operatoriaus autonomija šiuo atveju negalima. Galimas tik intensyvus suartėjimas su operatoriumi, tada dirbti lengva.
Ką jums reiškia Karaliaučius / Königsbergas / Kaliningradas ir kodėl jį pasirinkote kaip savo filmo faktūrą?
Kaliningradas turėjo ir turi tai, ką mažai kur esu matęs. Aš jį pažįstu. Jaučiu. Ten labai akivaizdi vokiečių kultūra, į kurią įėjo visai kiti žmonės – rusai, t. y. visiškai kita kultūra įsiliejo į vokišką aplinką. Ir tas dviejų kultūrų susidūrimas be galo ryškus ir akivaizdus. Šis susidūrimas ir buvo pagrindinis mano pasirinkimo motyvas. Vidinei filmo fabulai tai buvo labai paranku, net natūralu. Kaliningrade gausybė įvairiausių faktūrų, tai miestas, kuris ribojasi su Lietuva, šis kraštas susijęs su Lietuva jūra. Man jis – kažkas vientisa, ką galima be jokios autorinės prievartos natūraliai išreikšti, pačiam neorganizuojant ir nekuriant aplinkos dirbtinai.
Ar įsivaizduojate tolesnę savo biografiją kaip savotišką pirmojo filmo tąsą, tiksliau, kaip nuolatinį vieno filmo kūrimą?
Tikriausiai taip ir įvyks. Nors niekada nesistengiu apibrėžti savęs. Man svarbiausia – išsaugoti tą sritį, kurioje esu laisvas. Ar tai gali keistis? Turbūt, nes ir aš pats galiu keistis. Tiesiog nesistengiu (bent jau šito nenorėčiau) iš visų jėgų įsitverti kurių nors temų ar kokių nors problemų, jei jos manęs nejaudina. Jei jos išnyks iš mano gyvenimo, mano minčių pasaulio, tai išnyks ir iš mano kino. Toks abipusis ryšys.
Kokie Jūsų charakterio bruožai labiausia trukdo dirbti ir ar kovojate su jais?
Man atrodo, kartais būnu neįtikėtinai bjaurus. Stengiuosi kovoti su savo ydomis tik tada, jei pats suprantu, kad jos tikrai yra ydos. Šiaip ar taip, stengiuosi neperlenkti lazdos bendraudamas su žmonėmis. Bent jau man taip atrodo.
Žiūrint iš šalies, Jūsų biografija klostosi sklandžiai ir net labai sėkmingai. Filmas „Praėjusios dienos atminimui“ iš karto atkreipė į Jus dėmesį. Pirmasis pilnametražis filmas tuoj pat iškeliavo į Europos festivalius – Ženeva, Turinas, Portugalija, dabar – prestižinis Berlyno Jaunojo kino forumas. Ar jaučiatės turįs jėgų pakelti ankstyvą šlovę?
Bijau, kad šlovė man negresia. Man regis, režisierius privalo atsiriboti nuo viso šito. Ypač kai dirba. Juk svarbiausia – nesupainioti tikslo su priemonėmis, neužmiršti, kam ir dėl ko viską darai. Pirmapradis noras, pirmapradis impulsas visada švarus ir tikras. Jį išsaugoti svarbiausia.