Netvarios tikrovės atspaudai

Žydų religinėje tradicijoje žodis „gett“ reiškia skyrybas, kurias turi patvirtinti rabinų teismas. Tačiau tai įvyks tik po to, kai vyras ištars atitinkamą formulę. Sesers ir brolio Ronit ir Shlomio Alkabetzų filmas „Getas. Vivianos Amsalem teismas“, nors ir rodo specifišką, iš pirmo žvilgsnio lietuviui egzotišką situaciją, iš tikrųjų nėra skirtas tik Izraelio žiūrovams. Kuo giliau filmo eigoje pasineri į tą, regis, niekad nepasibaigsiantį viešą prieš rabinus vykstantį santykių aiškinimąsi, tuo labiau supranti, kad „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ – ne tik apie penkerius metus sprendimo laukiančią Vivianą (ją vaidina pati režisierė). Tai pasakojimas apie stiprią moterį, kuri nori būti laisva, pati rinktis gyvenimo būdą, draugus ir atsakomybę, bet priversta gyventi patriarchališkoje aplinkoje. Visas veiksmas sutelktas ankštame rabinų teismo kambaryje, todėl nuo pat pirmų filmo akimirkų esi priverstas įsiklausyti į kiekvieną personažų repliką, žvilgsnį, gestą. Per tuos metus, kol Viviana, o paskui net ir rabinai bando įtikinti užsispyrusį Elišą skirtis, prieš akis praslenka spalvinga abiejų sutuoktinių giminaičių, kaimynų galerija, vienas po kito atsiveria Vivianos ir Elišos nesusikalbėjimo sluoksniai, charakteriai, troškimai. Filmas minimalistiškas, bet tai tik parodo, kad turint originalų sumanymą, talentingus aktorius ir tikrą, skausmingą problemą galima ir viename kambaryje sukurti kokybišką, universalios ištarmės kiną.

„Scanorama“ giriasi, kad rodo filmus elitui. Atvirai sakant, nežinau, kas tas lietuviškas elitas, bet, regis, jam nesvetimas ir snobiškas pasipūtimas. Antraip žiūrovai nesižavėtų tokiais paviršutiniškais, bet efektingai susidomėjimą perversija išnaudojančiais filmais kaip kad graiko Alexandro Avranaso „Panelė prievarta“. Filmą lydi visas šleifas apdovanojimų, tarp jų net Venecijos kino festivalio, nors aš manau, kad tai perdėto dėmesio staiga iš niekur iškilusiu jaunuoju graikų kinu pasekmė. „Panelė prievarta“ – tai socialiai angažuoto, madingas prievartos šeimoje, pedofilijos temas analizuojančio filmo imitacija. Su graikų šeima susipažįstame akimirką prieš ištinkant tragedijai: vienuolikmetė, kurios gimtadienį visi švenčia, šoka nuo balkono ir užsimuša. Paskui prasideda šeimos gyvenimo rutina: rūpestingas senelis vežioja anūkus į mokyklą, dukterį pas ginekologą, mat ši vėl laukiasi, periodiškai susitinka su socialinės rūpybos darbuotojais. Šeima paklūsta kiekvienam senelio norui, jis kontroliuoja visus ir viską. Vyras gauna bedarbio pašalpą, bet kažkodėl nesigaili praradęs laikiną darbą.

Po keliolikos minučių jau galima spėti, kad senelis yra suteneris, pedofilas ir greičiausiai savo anūkų tėvas, bet režisierius tempia gumą, kol artėjant finalui jau atvirai parodo, kad vyras prekiauja savo dukterimis ir pats jas prievartauja. Tačiau kad ir ką rodytų režisierius, pavyzdžiui, net savaip rituališką monstro nužudymą, filmas lieka įstrigęs išeities taške: personažai nesikeičia nei per milimetrą, visą filmą išlieka tokie, kokie buvo jo pradžioje, tik režisierius daugina siaubo dozes, o kas gali būti siaubingesnio už prievartaujamą vaiką. „Panelės prievartos“ minimalizmas visai kitoks – tai duoklė vadinamajam festivaliniam stiliui, kur dominuoja statiški kadrai, šaltos arba maksimaliai prislopintos spalvos ir susireikšminęs režisierius.

Tokių antrinių, provincialių ir vangių filmų dabar gausu kiekviename festivalyje. Jie apsimeta esą aktualūs ir jau patys ima diktuoti madas, rodydami įvairias šiuolaikinės visuomenės fobijas bei ydas. Toks man pasirodė ir lenkų debiutanto Grzegorzo Jaroszuko filmas „Kebabas ir Horoskopas“, kurio herojai – du autsaideriai, nusprendę tapti rinkodaros specialistais. Jie turi padėti tokiems pat vienišiams ir nevykėliams iš kilimų parduotuvės. Jaroszuko filmo personažai ir absurdiškos situacijos ne kartą matyti, panašias susvetimėjimo problemas apdainavo skandinavų kinas, į kurį, manau, režisierius ir lygiuojasi, bet nuo idėjų anemijos „Kebabą ir Horoskopą“ dar gelbsti humoro jausmas.

Užtat toks vertingas brolių Dardenne’ų „Dvi dienos, viena naktis“. Lietuvių elitui, bijau, filmas pasirodys pernelyg paprastas ir visai nemetafiziškas, kitaip nei Roy’aus Anderssono opusas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“. Užtat Dardenne’ų kine visada gali pilna krūtine įkvėpti gryno oro, kurio taip stinga aklinuose paviljonuose kurtiems švedo filmams.

Dardenne’ų realizmas iš tikrųjų ypatingas – jie ne aklai fiksuoja tikrovę, bet sugeba iš jos išgauti tikrąjį dramatizmą, kurio plika akimi net ir nepastebėsi. Neįmantrus pasakojimas apie Sandrą (Marion Cotillard), kuri per dvi dienas turi įtikinti savo bendradarbius atsisakyti premijos ir taip padėti jai išsaugoti darbą, Dardenne’ų filme tapo įspūdinga žmogaus elgesio krizinėje situacijoje analize. Sandros bendradarbiai – paprasti fabriko darbininkai, tūkstantis eurų jiems – didelė suma. Žmonės žino, kad patys gali netekti darbo, bet puoselėja geresnio gyvenimo viltis: įsirenginėja namus, leidžia į mokslus vaikus. Todėl pusė jų ir atsisako padėti Sandrai.

Dardenne’ai nerodo beširdžių pabaisų ir nesimėgauja šių žmonių savanaudiškumu. Režisieriai rodo, kaip sunku apsispręsti, kai nuo tavęs priklauso kito likimas. Skirtingo amžiaus, rasių, kultūrų žmones sieja nežinia kodėl ir šiais liberalizmo laikais dar iki galo nesunaikintas solidarumas, kurį bando suprasti ir filmo kūrėjai. Paprastų „Dviejų dienų, vienos nakties“ herojų dramos atskleistos be jokios didaktikos. Dardenne’ai neguodžia ir nebaugina, jie tik nori parodyti, kad tikrosios žmonių dramos yra šalia, kad kinas vis dar gali priversti pajusti empatiją tų žmonių tikrovei ir pasirinkimui.

Festivaliniai filmai vis ilgėja ir bijau, kad ne vienas, rinkdamasis, ką žiūrėti, atsidūsta pamatęs filmo trukmę. Dominiko Grafo „Mylimos seserys“ sukėlė pavydo jausmą, nes žiūrėdama įsivaizdavau, koks galėtų būti lietuviškas filmas apie bet kurį mūsų literatūros klasiką ar klasikę, kurių gyvenimo audros net labai kinematografiškos. Ilgas filmas apie vokiečių literatūros klasiko Friedricho Schillerio meilę dviem seserims aristokratėms, kurių viena tapo jo žmona, skatina panirti į laiko tėkmę. Tegu ir senamadiškas, literatūriškas, nevengiantis gana dirbtinų (arba net tiesmukų) XVIII ir XX a. vokiečių intelektualų ir menininkų situacijų palyginimo, filmas rodo vokiečių meno ir kultūros tapsmo akimirkas, kurios, matyt, ir lemia tautos tapatybę.