Įkūnytas laikas ir akimirkos grožis

Nauji filmai – „Vaikystė“

„Vaikystė“
„Vaikystė“

Žinomas JAV nepriklausomas režisierius Richardas Linklateris sukūrė subtilų filmą apie vaiko brendimą ir tapimą jaunuoliu. Istorija, kurią pasakoja „Vaikystė“ („Boyhood“, JAV, 2014) labai paprasta. Meisonas (Ellar Coltrane) gyvena su išsiskyrusia mama (Patricia Arquette) ir seserimi Samantha (Lorelei Linklater). Taip pat jis nuolat bendrauja su tėvu (Ethan Hawke). Daugiausia dėmesio režisierius filme skiria personažų tarpusavio bendravimui. Dialogai atskleidžia, kaip keičiasi vaikų ir vėliau paauglių rūpesčiai. Svarbi ir suaugusiųjų brendimo ar senėjimo tema. „Vaikystė“ primena tradicines istorijas apie savęs paieškas. Tačiau filmas labai paveikus.

 

Svarbiausias „Vaikystės“ bruožas – režisieriaus eksperimentas su laiku. Filmas kurtas 12 metų, nuo 2002-ųjų keletą dienų per metus buvo filmuojama, keičiamas ir papildomas scenarijus, improvizuojama kartu su aktoriais. Režisierius laikosi klasikinės pasakojimo struktūros. Filmas prasideda šešerių metų Meisono vaikystės vaizdais ir baigiasi studijų universitete pradžia. „Vaikystė“ realistiškai fiksuoja kasdienybės smulkmenas, vienas gyvenimo scenas keičia kitos. Linklateris rodo laiko tėkmę, kuri nepastebimai jungia atskiras situacijas į vieną visumą ir įgyja gyvenimo ritmo pavidalą. Todėl labiausiai jaudina ne personažų išgyvenamos dramos – tėvo ir motinos nesutarimai, patėvių girtuoklystė, brolio ir sesers santykiai, pirmosios erotinės patirtys, nelaiminga meilė ir kita, bet laiko išgyvenimo patirtis.

 

Tai, kad per 160 filmo minučių parodyta 12 metų, ypač pabrėžia ne tik tiksliai parinkta muzika, žaidimai, politinės aplinkybės, bet ir personažų kūnų pokyčiai. Juose įsikūnija laiko tėkmė ir šis įkūnytas laikas transformuojasi mums stebint. Keičiasi personažų veidai, plaukai, laikysena, balsas. Kūnuose atsiranda ženklų, kurie nurodo laiko pokyčius tiesiogiai, be grimo, vaidybos. Žiūrovas įtraukiamas į pasakojamą istoriją ir norom nenorom tapatinasi su „Vaikystės“ personažais, nes per juos atpažįsta savo laiko išgyvenimo patirtį.

Tačiau svarbiausia, manau, ne laiko slinktis, o laiko esamybė. Tai tarsi dvylika metų besitęsianti dabartis, kurią išgyveni kaip savo paties dabartį. „Vaikystė“ kviečia reabilituoti kasdienybę ir atrasti buvimo grožį dabarties akimirkoje. Paskutinėje filmo scenoje, kuri gali būti naujos istorijos pradžia, Meisonas kalbasi su naująja koledžo drauge ir čia nuskamba filmo laiko filosofiją apibūnantys žodžiai: „Ne mes džiaugiamės akimirka, o akimirka džiaugiasi mumis. Akimirka – tai dabartis, kuri yra visada.“