Skrajojimai po prisiminimų laukus

„Scanoramos“ dienoraščio

„Avinėlio vartai“
„Avinėlio vartai“

Be stebuklų

Pasirinkęs krikščioniško krikšto temą, Audrius Stonys „Avinėlio vartuose“, regis, norėjo grįžti į tuos laikus, kai lietuvių dokumentinis kinas kūrė giliamintiškas ir poetiškas metaforas. Sumanytas kaip kelionė prie vieno svarbiausių sakramentų šaknų, filmas, deja, daugiažodžiauja net ir vaizdais. Filme gausu šventyklų – pačių seniausių ir žemaitiškų, dvasininkų – stačiatikių ir katalikų, tikinčiųjų – įvairių rasių, lyčių, odos spalvos, amžiaus. Daug nuorodų į krikščionišką kultūrą – aramėjų kalba giedama giesmė, virpanti žvakės liepsna, klasikiniai paveikslai, bažnyčių interjerai... Regis, tie vaizdai turi padėti pasijusti svarbaus įvykio – krikšto epicentre. Bet susidūrimas su esminiais būties klausimais, kuriuos simbolizuoja krikštas, neįvyksta. Įtariu, taip atsitiko todėl, kad atsivėrimas krikštui yra stebuklas, kurio negalima numatyti, o gal net ir užfiksuoti. Todėl sumanytos kaip labai svarbios filmui lietuvių vaikų krikšto scenos pirmiausia dvelkia pigiu mėgėjišku spektakliu, kurių veikėjai – kunigai, vienuoliai, krikštijamųjų šeimų nariai – vaidina prastai, o krikštijamieji nelabai suvokia, kas vyksta iš tikrųjų, tačiau bent nevaidina „dvasingų“. Užtat tai leidžia operatoriui Laisvūnui Karveliui nufilmuoti daug „poetiškų“, saldžių kadrų.

Stonys visada mokėjo priversti žiūrovus susikaupti ir išgyventi kažką tikra, bet „Avinėlio vartuose“ vis dėlto per daug turistinių ar pernelyg paviršutiniškų vaizdų, kad galėtum susitapatinti su režisieriaus nuostata. Žiūrėdama „Avinėlio vartus“ prisiminiau „Skrajojimus mėlynam lauke“ (1996) – net trumpame epizode, kur vištos kapstosi po žydinčiu bijūno krūmu, buvo daugiau aukščiausios prabos metafizikos nei visame naujame filme. Liaudišką, naivų tikėjimą Dievu, kurį, manau, taip pat siekė parodyti „Avinėlio vartų“ kūrėjai, Stonys tiksliai užfiksavo jau „Antigravitacijoje“ (1995). Toks įspūdis, kad naujame filme viskas yra tik tikėjimo stebuklo išnara, atsiprašau, gana „popsiškas“, televizijai ir žiniasklaidai skirtas reginys, kurį, iš visko sprendžiant, dabar itin mėgsta lietuvių Bažnyčia ir gerai išmano vienas filmo prodiuserių – brolis Gediminas.

 

Be kablelių

Debiutantė Julija Zubavičienė jaunatviškai uoliai nusprendė pasinaudoti paskutinių metų dokumentinio kino mada – filmuoti artimuosius ir iškelti paviršiun šeimos paslaptis ar intymias problemas. Filme „Lida Vanda Liusia“ režisierė rodo tris savo močiutes. Kad būtų paprasčiau jas filmuoti kartu, Zubavičienė nusprendė visas pasodinti į mašiną ir filmuoti kelionę iš Lietuvos į Londoną, kur gyvena jų anūkės – režisierė ir jos sesuo. Įtariu, kad gana skirtingas močiučių istorijas niveliuoja ne kelionės įtampa ir erdvės ankštumas (atvirkščiai, tai turėtų „sutirštinti“ pasakojimą), bet banalūs objektai – Varšuvos senamiestis, Berlyno siena, Eifelio bokštas, kurių fone Zubavičienė bando uždavinėti močiutėms banalius klausimus. Pavyzdžiui, pilnoje žmonių Varšuvos sukilimo muziejaus salėje ji klausia, kaip šios prisimena karą. Kai paaiškėja, kad dvi gimė jau po karo, o trečioji karui pasibaigus buvo vos ketverių, klausimas atrodo išsemtas. (Tada kyla klausimas pačiai režisierei, ar negalėjo to pasiteirauti anksčiau.) Užtat galima močiučių paklausinėti apie tame pačiame muziejuje pamatytą 3D filmą ir sulaukti smagaus, iškart žiūrovus pralinksminančio atsakymo.

Sunkiausia dokumentiniame kine atverti žmogų, bet Zubavičienė, regis, nekvaršina sau dėlto galvos. Prasčiokiški klausimai, matyt, turi perteikti vienodą močiučių patirtį ir gyvenimo terpę (tai sufleruoja filmo pavadinimas, kur močiučių vardai neatskiriami kableliais, skamba lyg vienas žodis), nors akivaizdu, kad jų patirtis gilesnė, subtilesnė ir gali peržengti apibrėžto sociumo ribas, tik tai visai nedomina anūkėlės. Didžiąją kelionės dalį močiutės kalba apie savo vyrus, meilę, konfliktuoja tarpusavyje. Jų charakteriai lyg ir pradeda aiškėti, bet po filmo vis dėlto sunku atskirti, kuri istorija priklauso kuriai.

Tačiau filmo žiūrovams, beje, ir režisierei, regis, tai nelabai rūpi. Svarbu, kad močiutės komiškos, kad jos nostalgiškai prisimena sovietų laikus, kad neslepia savo jausmų. Trumpai tariant, fiksuojamas tam tikras standartiškas vyresniosios kartos įvaizdis, savaip multikultūriška sovietinė atmosfera. Tai, matyt, dabar tenkina visus – ir Rytuose, ir Vakaruose. Nors man atrodo, kad jei kada nors Zubavičienė iš tikrųjų taps dokumentinio kino režisiere, jai „Lidos Vandos Liusios“ bus gėda ir apmaudu, kad nesugebėjo savo herojėms užduoti tikrai svarbių klausimų, kurie gal padėtų ir save suvokti. Bet klausimų akivaizdžiai stinga. Kelionė į Londoną baigėsi laimingai, anūkės su vyrais ir močiutės susėdo prie stalo, tad filmą galima suvokti kaip tostą už keliauninkes.

 

Be iliuzijų

Giedrės Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“ pratęsė prarasto laiko tyrinėjimus, kuriais režisierė užsiima jau nuo filmo „Baras“. Tai vadinamasis sovietmetis, kurio menas ir kultūra, ypač marginalioji, paskutiniais metais sulaukia vis daugiau dėmesio.

Šįkart Žickytės filmo herojai – Vitas ir Tatjana Luckai. Fotografas ir jo mūza. Jų meilės istorija ir yra pagrindinė „Meistro ir Tatjanos“ tema. Prie jos Žickytė artėja po truputį. Iš pradžių sužinome apie tragišką fotografo mirtį. Tada režisierė iš Luckaus draugų prisiminimų nuotrupų pradeda kurti savo herojų portretus ir pasaulį, kuriame jie gyveno. Ji pabrėžia Luckaus temperamentą, nenorą prisitaikyti prie visiems privalomų taisyklių ir ypatingą nepriklausomo (nes kuria reklamas ir turi pakankamą materialinę laisvę) fotografo situaciją. Deja, tokios laisvės iliuziją gali sugriauti KGB „dėmesys“. Visi kalbėtojai prisimena Luckaus ambicijas, gaivališkumą, neįtikėtiną Tatjanos grožį.

Luckų pasaulis gimsta mūsų akyse: originalus butas, jame gyvenantis liūtukas, bohemiški draugai ir sudėtinga epocha, kurią bando paaiškinti kitas talentingas fotografas, Luckaus draugas ir tuometinis visų Lietuvos fotografų viršininkas Antanas Sutkus. Jo prisiminimų fragmentai liudija ne tik apie laiką ar sovietinio žmogaus „šizofreniją“, bet kartu yra ir bandymas suprasti, o gal pateisinti save. (Klausydamasi Sutkaus, bandžiau įsivaizduoti, kaip jo vietoje kalbėtų Luckus. Nepavyko.) „Gyvas“ Luckus pasirodys tik filmo pabaigoje, tarsi tam, kad palygintume jau spėtą susikurti vaizduotėje portretą su žmogumi, kuris dar nežino, kad po kelių savaičių mirs.

Tačiau Luckų pasaulį kuria ne tik prisiminimai, bet ir nuotraukos – jos įspūdingiausias sustingdyto, nesugrįžtamai pasibaigusio laiko dokumentas. Nuotraukos išplečia filmo erdvę. Bene pirmąkart lietuvių kine (ne tik dokumentiniame) taip natūraliai pateikiama sovietinė erdvė. Centrinės Azijos, Gruzijos, Ukrainos pietų, Sibiro gyventojų portretai ir kasdienybės vaizdai atskleidžia ne tik fotografo meistriškumą, bet ir jo vidinę patirtį. Luckus nebuvo tik stebėtojas, jis gyveno plačiai – neatsitiktinai Žickytei teko ieškoti jo draugų ne vien buvusioje Sovietų Sąjungoje ar Ukrainoje, bet ir visoje Europoje. Taip suvokta Luckų gyvenimo erdvė padeda geriau suprasti kartos tragediją, kai ribų peržengimas buvo įmanomas tik uždarame draugų rate, kur alkoholis – ne tik atsipalaidavimas, bet ir nuskausminimo priemonė, ir būdas išgyventi minčių ir likimų bendrumą. Sovietinės meninės bohemos likimas daugiausia tragiškas.

Tokiame pasaulyje Luckai atrado dar vieną būdą būti savimi. Jų aistrą užfiksavo ne tik tada tabu griovę Tatjanos aktai ar poros autoportretai lovoje, bet ir draugų prisiminimai. Žickytė nekuria idiliškos istorijos, nes ji tokia ir nebuvo. Tatjanos Luckienės-Aldag prisiminimuose iškyla ir kitoks Luckus. Tas, kurio buvo laukiama naktimis, kuris išdavinėjo jų meilę, bet kurio mirtis vis dėlto yra paskutinis jos įrodymas. Režisierė nesistengia parodyti intymių smulkmenų: jų yra tik tiek, kiek sau leidžia prisiminti filmo herojė. Ji filme kalba nedaug, tarsi bijotų prisiliesti prie praeities, į ją sugrįžti. Žickytė surado puikią metaforą – didinamasis stiklas Tatjanos rankose padidina atskirus fotografijų kontaktų fragmentus. Tačiau iš Tatjanos prisiminimų akivaizdu, kad išgyventa tragedija pakeitė visą jos gyvenimą. Reikia didelės stiprybės, kad išsaugotum save ir kurtum naują gyvenimą po to, kas įvyko. Matyt, tokią stiprybę gali suteikti tik meilė. Ji padėjo Tatjanai ir išlaikyti į JAV išsivežtus fotografo archyvus. Režisierei pavyko Tatjanos dramą parodyti itin subtiliai, išvengiant lietuvių žiniasklaidai būdingo polinkio šokiruoti netikėtais prisipažinimais.

Pasižiūrėjusi „Meistrą ir Tatjaną“ bandžiau prisiminti bent vieną lietuvišką filmą, kuriame būtų rodoma didelė meilė „iki mirties“, brandžių vyro ir moters meilė. Dokumentiniuose filmuose apie ją apskritai gėdijamasi kalbėti, yra tik kelios išimtys ir pirmiausia – Roberto Verbos „Šimtamečių godos“, „Jūros liga“. Vaidybinio lietuvių kino herojai vyrai visada užsiėmę svarbesniais klausimais, meilė tik paryškina, jų akimis žiūrint, sudėtingo nuosavo vidinio gyvenimo problemas, o moterys, ypač sovietiniame lietuvių kine, apskritai neturi balso arba tai pateikiama kaip „jo žmonos išpažintis“.

Apie Luckų galima sukurti daug skirtingų filmų. Neabejoju, kad visi tie filmai žadintų audringas diskusijas, kaip jas žadina kiekvienas biografinis ar dokumentinis filmas, ypač apie žmogų, kuris gyveno palyginti neseniai, – juk liudininkai niekad nebūna objektyvūs. Pavyzdžiui, Lenkijoje vis nerimsta filmo apie originalią to paties laiko asmenybę – Jerzy Grotowskį – sukeltas skandalas. „Meistras ir Tatjana“ – lyg lupa žiūrovo rankose, kiekvienas tame „kontakte“ pamatys tai, kas svarbiausia jam. Manau, kad Žickytė meilės temą pagrindine pavertė neatsitiktinai. Atėjo laikas pradėti pasakoti Luckaus istoriją ir būtent pasakojimas apie Meistro ir Tatjanos meilę prikėlė iš praeities gyvą, prieštaringą žmogų – ne mitą ir ne angelą. Manau, turės praeiti daugiau laiko, kol susitaikysime su mintimi, kad Luckus buvo ne tik talentingas fotografas, ryškus savo epochos menininkas, bet ir žudikas.

Dar tik pradėtas Žickytės filmas išjudino daugybę sričių – surengtos kelios parodos, gimė puiki Margaritos Matulytės monografija apie fotografą, įkurtas jo vardo fotografijos centras, sugrįžo archyvai. Lietuvoje kuriama daug filmų apie menininkus, tačiau tokio, kuris suteiktų kūrybai antrą gyvenimą, iki šiol nebuvo.