Nepatogaus kino akcentai

Kas rūpi dokumentininkams

„Vokiečių jaunimas“
„Vokiečių jaunimas“

Ruduo Lietuvoje dėkingas visiems kino mėgėjams, nes vieną festivalį keičia kitas, ir visi jie verti dėmesio ir laiko. Įpusėjus spaliui – šį  ketvirtadienį – prasideda tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuris jau devintą kartą privers pagalvoti, koks gi kinas yra nepatogus. Šįmet, kaip ir kasmet, festivalis žiūrovus kvies analizuoti sudėtingas temas ir pamatyti įvairias dokumentinio kino raiškos formas.

 

Vienas programos akcentų – žiniasklaidos kasdien eskaluojama pabėgėlių tema. Trys filmai – „Vestuvės kelyje“ (rež. Antonio Augugliaro, Gabriele Del Grande, Khaled Soliman Al Nassiry), „Siriška meilės istorija“ (rež. Sean McAllister) ir „Jaučiantys degančią ugnį“ (rež. Morgan Knibbe) skirtingais rakursais atskleidžia šią temą. „Vestuvės kelyje“ primena kelio filmus – inicijavę suvaidintas vestuves, keli italai leidžiasi su pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos į povestuvinę kelionę, jų tikslas – išsvajotoji Švedija. „Siriška meilės istorija“ – iš labai arti paprasta vaizdo kamera penkerius metus filmuotas, stambiais planais stebintis šeimos narių emocijas ir giliausius jausmus rodo vienos šeimos dramą, perteikiančią visos šalies tragediją. „Jaučiantys degančią ugnį“ – tai subjektyvia kamera nufilmuota iš valties iškritusio vyro kelionė po menamą rojų, Europą.

 

Kiekvienam festivaliui svarbi programa – tarptautinis konkursas. Šįmet „Nepatogaus kino“ konkurse dalyvauja pirmas ar antras režisieriaus pilnametražis dokumentinis filmas. Atrinkti 9 naujų režisierių kūriniai žavi drąsiomis idėjomis. Debiutinis belgų režisierės Isabelle Tollenaere filmas „Mūšiai“ („Battles“) išsiskiria lėtu ritmu ir įdėmiu žvilgsniu į įvairių karinių konfliktų paliestus daiktus ir vietas. Kaip žmonių kasdienybę veikia karinių objektų artumas? Prisiliesdama filosofinių idėjų, Tollenaere nesistengia pateikti atsakymų, bet palieka žiūrovams laiko apie juos pamąstyti. Apie tai su režisiere bus galima pasikalbėti spalio 23 dieną, po seanso kino teatre „Pasaka“.

 

Režisierė Mor Loushy savo antrajame filme „Cenzūruoti balsai“ („Censored Voices“, 2015) taip pat gilinasi į praeitį, tačiau pasirenka kitokį stilių – čia svarbiausi tampa balsai. Filme pirmą kartą galima išgirsti po 1967-ųjų Šešių dienų karo įrašytus, o vėliau cenzūruotus kareivių pokalbius. Archyvine medžiaga nesistengiama provokuoti ar šokiruoti, ji jautriai jungiama su pamirštais pokalbiais. Buvę kareiviai po daugelio metų sugrįžta klausytis savęs ir savo draugų. Jie iš dabarties požiūrio vertina tuometinę Izraelio politiką ir situaciją, lygina jas ir su šiandiena.

 

Filme „Vokiečių jaunimas“ („Une Jeunesse Allemande“, 2015), pasitelkdamas tik archyvinę medžiagą, Jeanas-Gabrielis Périot rekonstruoja 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių įvykius Vakarų Vokietijoje. Pasakojama, kaip jaunų intelektualų, kino kūrėjų, žurnalistų iš „Raudonosios Armijos frakcijos“ (RAF) protesto akcijos perauga į teroristinius išpuolius. Tai garsaus trumpametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų kūrėjo pilnametražis debiutas. Stebina režisieriaus sugebėjimas analizuoti gausią archyvinę medžiagą, gebėjimas sukurti išbaigtą dramaturginę liniją be papildomų komentarų bei taikliai atkurti tuometinę šalies atmosferą.

 

Režisierius Joris Lachaise’as filme „Kas lieka iš beprotybės“ („Ce qu’il reste de la folie“, 2014) supažindina su psichiatrinės ligoninės Dakaro priemiestyje pacientais – vieno jų monologas jausmingai susumuoja bene visus baltųjų ir juodaodžių santykių aspektus bei stereotipus. Režisierius į ligoninę važiavo ne vienas, o su ypač svarbia visai Senegalo kino kultūrai režisiere Khady Sylla. Pacientų, gydytojų ir režisierių pokalbiuose išryškėja skirtingi požiūriai į beprotybę ir mediciną apskritai. Jie atspindi kultūrinius skirtumus. Lachaise’as pats ir filmavo gydyklos kasdienybę, jo pasirinktas vizualus sprendimas priartina prie vienišų, sutrikusių ir tuštumą patiriančių žmonių. Režisierius viešės Vilniuje ir Kaune ir galės atsakyti į klausimus.

 

Specialiuosiuose seansuose, kuriuos lydės diskusijos, bus galimybė pamatyti konceptualiu žvilgsniu į praeitį išsiskiriantį Görano Hugo Olssono filmą „Apie smurtą“ („Concerning Violence“, 2014). Filmo struktūra atsispiria nuo psichiatro, filosofo, visuomenės veikėjo Frantzo Fanono (1925–1961), įkvėpusio ne vieną antikolonijinį judėjimą, knygos „Žemės prakeiktieji“. Ji buvo parašyta 1961-aisiais – Alžyro karo metais. Jungdamas filosofo teiginius ir archyvinę medžiagą, 7–8-ajame dešimtmečiais nufilmuotą įvairiose Afrikos šalyse radikalios švedų kino kūrėjų grupės su 16 mm kamera, režisierius nori suvokti, kaip veikia dekolonizacijos mechanizmai.

 

Kasmet rodomos Žaliosios programos filmai šįmet analizuos maisto pramonę ir jos poveikį aplinkai bei žmonėms. Iš jos išsiskiria Joaquimo Pinto ir Nuno Leonelio „Žuvies uodega“ („Rabo de Peixe“, 2015). Filmo kūrėjai turėjo Portugalijos televizijos užsakymą sukurti filmą apie žvejų bendruomenę atokiame Azorų salyne. Bet prodiuseriams nepatiko režisierių požiūris į filmuojamą temą, tad projektas buvo sustabdytas. Po dešimties metų režisieriai grįžo prie filmuotos medžiagos ir dar kartą pažvelgė į nykstančią smulkią žvejybą. Šis režisierių filmas, kaip ir ankstesni, dienoraščio stiliumi pasakoja apie kasdienius žmonių rūpesčius. Nejučia istorija apie žvejus, jų bendruomenės problemas tampa giliausių žmogiškų vilčių ir siekių portretu. Jį papildo režisierių abejonės ir apmąstymai apie kino kūrimą ir globalizaciją.

 

Gana dažnai socialiai angažuotų temų filmai redukuojami iki iliustratyvių reportažų, menkai tesirūpinančių meniškumu. Tačiau taip nutinka, kai žūtbūt norisi klijuoti etiketes. Kai festivaliai žiniasklaidos vis dažniau vadinami trumpais kodiniais apibūdinimais, pasimeta tikroji visų jų ašis – kinas. „Nepatogaus kino“ programa siekia tai paneigti ir pasiūlyti žiūrovams įvairų dokumentinį kiną – nuo ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino trinančių filmų iki originaliai archyvinę medžiagą pristatančių kino kūrinių.

 

Devintasis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 15–25 d. kino teatruose „Pasaka“, „Skalvija“ ir „Multikino“. Dalis festivalio programos keliaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę, Anykščius ir Birštoną. Įėjimas – bent 1 centas.