Paliesti peteliškę

Nauji filmai – „Purpurinė kalva“

„Purpurinė kalva“
„Purpurinė kalva“

Gotikinis romanas – vienas svarbiausių populiariosios literatūros žanrų. Pirmieji romanai parašyti dar XVIII a., bet labiausiai šį žanrą išpopuliarino kinas, nuolat grįžtantis prie romano temų filmuose apie vampyrus, vaiduoklius, niūrias šeimos paslaptis, prakeiktas vietas. Naujame filme „Purpurinė kalva“ („Crimson Peak“, JAV, 2015) Guillermo del Toro nors ir kūrė žanro pastišą, bet pasinaudojo visais gotikinio romano atributais: čia yra nuolat auganti įtampa, vaiduokliai, apleista pilis, galingas blogis, įsikūnijęs į nuskurdusius britų aristokratus – Tomą Šarpą (Tomas Hiddlestonas iš „Išgyvena tik mylintys“) ir jo seserį Liusilę (Jessica Chastain). Jie ir tampa tradiciniais gotikinių romanų persekiotojais, kai atvykę į JAV nusprendžia paspęsti spąstus pradedančiajai rašytojai ir intelektualei Edit (Mia Wasikowska). Edit Kašing – vienturtė įtakingo pramonininko duktė. Ji tiki vaiduokliais ir svajoja būti tokia kaip Mary W. Shelley, 1818-aisiais parašiusi „Frankenšteiną“. (Herojės pavardė – lyg nuoroda į 1956 m. ekranizacijoje Frankenšteiną suvaidinusį siaubo filmo aktorių Peterį Kushingą, vardas – į panašius personažus mėgusią rašytoją Edith Wharton. Apskritai postmodernistinių užuominų filme daug, tai lyg dar vienas papildomas del Toro pasakojimo ornamentas.)

 

Mergina gana greit susižavi galantišku baronetu, išteka už jo ir, palaidojusi staiga mirusį tėvą, vyksta į Viktorijos laikų Angliją. Čia jos laukia ant geležies rūdos (arba ant raudonojo molio, kaip kad verčia lietuvių vertėjas) išteklių pastatyta pilis, kurios požemiuose – raudonų tirščių pripildytos didžiulės talpos, bet lubos kiauros. Raudona kraujo spalva periodiškai nusidažo ir kalva, ant kurios stūkso pilis. Edit čia iškart pasijunta blogai – ją persekioja pilyje gyvenantys vaiduokliai, o Liusilė nuolat girdo užnuodyta arbata.

 

Kas atsitiks vėliau, aišku jau filmo pradžioje. „Purpurinės kalvos“ siužetas tikrai ne svarbiausias filme, juolab kad režisierius net svarbią informaciją apie brolio ir sesers vaikystę bei jų santykius pasako lyg greitakalbe, prieš tai leidęs iki soties grožėtis tapybiškais vaizdais. Svarbiausia čia pilis ir jos vaiduokliai. Ne viename del Toro filme ir ypač „Pano labirinte“ buvo akivaizdus ypatingas režisieriaus sugebėjimas kurti erdvę, pripildyti ją vaizdų, garsų, daiktų, taip nutrinant ribas tarp tikrovės ir fantazijos. „Purpurinėje kalvoje“ tokia erdve tampa pilis. Kelis jos lygmenis – Tomo kabinetą palėpėje, Liusilės virtuvę ir svetainę, ilgus koridorius, apsnigtą holą ir laiptus, Edit miegamąjį ir pilies rūsius, į kuriuos leidžiasi girgždantis liftas, del Toro kruopščiai „apgyvendina“ baldais ir dabar jau beveik pamirštais namų apyvokos daiktais. Ko tik čia nėra! Prabangus servizas ir auksinis plunksnakotis, keistos Tomo sukonstruotos lėlės, net pirmieji garso įrašai originaliose dėžutėse ir jų atkūrimo mašina, leidžiantys Edit išgirsti ją persekiojančių vaiduoklių balsus.

 

Visas specialiųjų efektų galimybes filme iliustruojantys vaiduokliai spalvingai vingiuoja pilies erdvėmis, primindami iš kapo pakilusius skeletus, rašalo dėmes, ore skraidančius pelenus. Jie paryškina del Toro kuriamą fantastišką erdvę, kurioje materializuojasi mirštančios Edit nuojautos. Režisierius nutiesia ryšį tarp pilies ir dar Bostone, vaikystės draugo gydytojo Alano (Charlie Hunnam) namuose, Edit pamatytų vaiduoklių nuotraukų (kurios, beje, žavėjo ir Andrejų Tarkovskį – jo „Aukojime“ panaši nuotrauka tapo vienu pagrindinių motyvų).

 

Ryšius tiesia ir peteliškės: Bostone jos nuklojo parką, kuriame Liusilės replika skamba kaip mirties perspėjimas. Pilyje peteliškės dar pabrėžia ir keistų garsų – vėjo gūsių, nematomų atodūsių, tolimų aidų, sparnelių ir vaiduoklių plazdėjimo – pripildytą erdvę. Meilė tokioje erdvėje yra prakeiksmas, o žmonės ir jų troškimai – baisesni už vaiduoklius. Visi trys pagrindiniai personažai – beprotybės, meilės, perversijos kaliniai. Jų drabužių spalvos, raukiniai, šukuosenos taip pat pasakoja apie troškimus ir baimes.

 

„Purpurinė kalva“ – neįtikėtinai gražus filmas, primenantis turtingą lyg Ali Babos urvas antikvarinę parduotuvę. Gal todėl Wasikowskos Edit nuolat liečia daiktus, medžiagas, iš kurių pasiūtos užuolaidos, lovos skalbiniai ar drabužiai? Tačiau filmas juda lėtai it vėžlys ir vis dar aiškina tai, kas jau seniai aišku. Begalinis režisieriaus grožėjimasis ypatingais materialaus pasaulio daiktais ir tobulais kino vaiduokliais pradeda varginti. Kita vertus, gal jam to visai užtenka?