Praeitis tikresnė
Nauji filmai – „007 Spectre“
Filmai apie Džeimsą Bondą – tai ritualas. Iš jų tikiesi to, kas būtinai bus: gaudynės, gražios moterys, pasaulį norintys užvaldyti piktadariai ir to pasaulio gelbėtojas agentas 007. Visa tai laukia ir naujame Samo Mendeso filme „007 Spectre“ („Spectre“, D. Britanija, JAV, 2015). Kai pagalvoji, 24 filmai apie Bondą – tai net kelios epochos: Šaltasis karas, sovietų imperijos žlugimas, naujų technologijų įsigalėjimas. Filmai apie Bondą, žinoma, į visa tai reagavo, tad dažnai net nežinodama, kada sukurtas vienas ar kitas filmas, galiu apytiksliai pasakyti metus. „007 Spectre“ po daugelio metų, be abejo, primins apie pasikeitusią įvairių pasaulio žvalgybų situaciją, atsiradus naujausioms informacinėms technologijoms, kai didžiulę grėsmę joms ėmė kelti programišiai. Tačiau šįkart pagrindinis Bondo priešas bus ne programišiai, o jų idėjomis pasinaudojęs toks Francas (Christoph Waltz), kuris nori kontroliuoti viso pasaulio informaciją ir taip jį valdyti. Jis sako: „Informacija yra viskas!“ Todėl dykumoje, meteorito krateryje įsikūręs jo centras, nors iš pirmo žvilgsnio ir primena didžiulę gamyklą, iš tikrųjų yra prigrūstas kompiuterių. Galingoji „Spektro“ organizacija valdo padirbtų vaistų platinimą, prekybą žmonėmis, bet daugiausia pelno jai žada totalus sekimas, t.y. informacinės technologijos.
Jos yra dabartis. Tačiau Danielio Craigo Bondas „007 Spectre“ vis dažniau gręžiasi į praeitį. Dabartis tai skatina, nes ne tik piktadarys Francas, bet ir naujas Bondo viršininkas ponas C (Andrew Scott) yra įsitikinęs, kad specialieji agentai netrukus bus nereikalingi – juos pakeis nuolatinis sekimas. Viskas pasaulyje bus fiksuojama, bet kokį teroro aktą galės sutrukdyti dronai. Kaip sako vienas filmo veikėjas – tai išsipildęs George’o Orwello košmaras. Todėl naujame filme Bondas senais metodais turės įrodyti, kad jo nepakeis joks dronas. Filmo dabartyje susprogdinamas net „morališkai pasenęs“ garsusis žvalgybos būstinės MI6 pastatas.
Praeitį filme gaubia nostalgija ir nelabai malonūs prisiminimai, susiję su mylimų moterų ar bendradarbių mirtimi, kuriuos Bondui vis primena Francas. Neatsitiktinai filmas prasideda užrašu „Mirusieji yra gyvi“. Francas taip pat iš Bondo praeities – iš vaikystės, praleistos kalnuose. „Kinišką“ Bondo praeitį primena ir Q (Ben Whishaw) sukurtas nuostabus automobilis, ir gaudynės naktinės Romos gatvėmis, ir Bondo laikrodis, ir dar daug detalių bei užuominų ar specialiųjų efektų. Tai suprantama, nes Bondas su kiekvienu filmu tampa vis rimtesnis ir vienišesnis. Jis vis dažniau prisimena praeitį ir nebekeičia moterų taip dažnai kaip anksčiau. „007 Spectre“ matome tik tris Bondo merginas. Viena taip ir lieka Meksiko viešbutyje laukti Bondo. Antrosios – italų žudiko našlės, kurią suvaidino Monica Belucci, tikrai nepavadinsi mergina. Trečioji – kito žudiko Vaito (jis taip pat iš Bondo praeities) duktė Madlen (deja, visiškai neįdomi Lea Seydoux), regis, pasirengusi likti su Bondu. Ko gero, tam pasirengęs ir Bondas.
Jau ankstesniame Mendeso ir Craigo filme „Skyfall“ stengtasi Bondą psichologizuoti, nors abejoju, ar tai prasminga. Juk filmuose apie Bondą svarbus ne visada numanomas siužetas, o tas malonumas, kurį teikia nuolatiniai pasikartojimai bei nostalgiškas kino pojūtis. „007 Spectre“ tas malonumas užklumpa iškart filmo pradžioje, kai kamera ilgai seka skeletu apsirengusį Bondą ir jo merginą Mirusiųjų dieną švenčiančiame Meksike, kadras nenutrūksta jiems įėjus į viešbutį, kylant jo liftu, atsidūrus viešbučio kambaryje. Šis ilgas kadras – lyg dovanėlė sinefilams, juolab kad iškart prisimeni ir Sergejaus Eizenšteino filmą apie Meksiką, ir sudėtingus Sergejaus Urusevskio kameros pasažus. Tokių dovanėlių filme bus ir daugiau: kad ir paskui Bondą lyg juodi Žmogaus-paukščio sparnai suplazdėjęs parašiutas, tarsi iš F.W. Murnau filmo apie Nosferatu atklydusi sustingusi juoda figūra laidotuvių Romoje scenoje ar Chriso Markero „Pylimą“ primenantis Bondo kankinimas. Regis, Alfredas Hitchcokas sakė, kad filmas turi būti lyg torto gabalas. „007 Spectre“ būtent toks.