Kinas pagal „Scanoramą“

Nors mačiau apie 30 „Scanoramos“ filmų, svarbiausias šių metų įspūdis – Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“. Taivano režisieriaus filmai visada išsiskiria keista savybe – vizualinis jų grožis žadina ne tik estetinį pasigerėjimą, filmus žiūri tarsi klausytumeis muzikos ar grožėtumeis tobula filosofo fraze, įsimena tanki ir melancholiška rodomo pasaulio atmosfera. Šįkart įspūdis dar gilesnis. „Žudikė“ sukurta sekant wuxia žanru, kurį pasaulyje išpopuliarino Ango Lee filmas „Sėlinantis tigras, tykantis drakonas“, bet susižavėjimas labiau intelektualus. Hou nukelia į senovės Kiniją ir rodo merginą (Shu Qi), kuri vaikystėje buvo pagrobta iš generolo šeimos. Ją užaugino vienuolė – kovos menų meistrė. Mergina tapo tobula žudike ir įsakymų vykdytoja. Dabar ji siunčiama atgal į tėvų namus, kur turi nužudyti vis daugiau politinės įtakos įgyjantį valdytoją, kadaise buvusį merginos sužadėtiniu. Tačiau herojė neskuba vykdyti įsakymo.

Lėtas „Žudikės“ ritmas ir preciziškai sukomponuoti kadrai leidžia įsižiūrėti į dramą, vykstančią filmo herojės širdyje, nors Hou ir operatorius Ping Bee Lee ją rodo tarsi iš toli, pabrėždami distanciją. Mergina stebi rūmų gyvenimą, jų gyventojų intrigas, begalinę valdžios galią, buvusio sužadėtinio mylimas moteris ir materialųjį turtą visąlaik likdama lyg už nematomos ribos, kurią režisierius kuria užuolaidomis, drapiruotėmis, langų ir rūmų interjerų elementais. Taip filme atgyja ir senoji kultūra, jos prabanga ir spalvos, kasdienė buitis ir net garsai. Net svarbios veikėjos kovos netrikdo tokio požiūrio – jos ne pagrindinis pasakojimo ar veiksmo elementas. Kovas, kaip ir veikėjų pokalbius, dažnai užgožia muzikos garsai, paukščių čiulbėjimas ar vėjo ošimas. Hou moka įsiklausyti ir įsižiūrėti į pasaulį, kurio peizažai atrodo amžini, verti ilgos, beveik budistinės kontempliacijos, bet juose gyvenantys žmonės – trapūs. Pagrindinė veikėja vis dvejoja ir stebi. Palaipsniui supranti, kad „Žudikės“ temos – garbė ir pasirinkimas. Mergina nori išlikti lojali ir garbinga, ji nebegali būti tik įrankis svetimose rankose. Ji nori rinktis pati, bet neįvykdo pažado, išvyksta, ir filmo pabaigoje gali įžiūrėti tik tolstantį jos siluetą. Hou, regis, priartėjo prie savo mokytojo Yasujiro Ozu, kuris neskubiuose filmuose taip pat stebėjo kasdienybėje pasinėrusius, bet priverstus rinktis, aukotis ar rezignuoti savo herojus.

Gerai suprantu, kodėl prancūzų kritikai protestavo prieš Kanų žiuri sprendimą skirti „Žudikei“ tik apdovanojimą už geriausią režisūrą, nes filmas nepalyginamai geresnis už „Auksine palmės šakele“ šiemet apdovanotą Jacques’o Audiard’o „Dypaną“. Jis profesionalus, tvirtai dramaturgiškai „sukaltas“ (išskyrus neįtikinančią pabaigą), bet, manau, prizas „Dypanui“ atiteko pirmiausia už aktualią temą. Filmo herojus Dypanas yra pabėgėlis iš Šri Lankos. Jis buvo tamilų sukilėlis, bet į Prancūziją atvyko su padirbtais dokumentais ir fiktyvia žmona bei dukrele. Dypanas iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą: jis dirba kiemsargiu priemiesčio daugiabučių kvartale, kur siautėja nusikaltėliai ir bijo koją įkelti vietos policininkai. Audiard’ą visada domino nusikalstamumas šių dienų Prancūzijoje, čia gyvenantys arabai, bet naujame filme tai vis dėlto tik fonas. Daug įdomiau režisieriui stebėti, kaip Dypanas, tariama jo žmona ir devynerių metų našlaitė bando kartu pradėti naują gyvenimą – mokytis prancūzų kalbos, papročių, kaip jie pamažu ima suprasti vienas kitą ir net pasijunta šeima. Ypač subtiliai rodomi Dypano ir jo tariamos žmonos santykiai, jų raida.

Audiard’as bando pažvelgti į situaciją savo herojų akimis ir, regis, taip išvengia daugybės filmų apie imigrantus stereotipų. Čia nėra tik blogų ir tik gerų personažų. Imigrantai gudrauja ir meluoja, tačiau ir vietiniai nelabai rūpinasi, tarkim, kas bus Dypanui atsidūrus visų apleistame užkampyje. Todėl vyras, paskui kurį driekiasi pilietinio karo šešėlis, bus priverstas kovoti už save ir už šeimą, bet filmas netikėtai įgis gal net kitą, nei buvo sumanyta, ištarmę ir taip taps universalesnis, nes virs pasakojimu apie tai, kiek daug gali žmogus, atsidūręs kraštutinėje situacijoje.

„Scanoramoje“ ir šiemet buvo daug filmų iš Skandinavijos, kurie dar kartą patvirtino įtarimą, kad šių dienų režisieriai nori būti suprasti visų – net tų, kurie nemoka ar nebando mąstyti. Tad filmai tampa paprastesni, bet dažnai ir primityvesni. Sannos Lenken „Mano sesutė“ (Švedija) iš pradžių žadėjo subtilią brendimo studiją: apkūni Stela (tikrai ypatinga Rebecka Josephson) su pavydu žiūri į vyresnę seserį Katją, kuri graži ir dar puikiai čiuožia, ir net įsimyli jos trenerį. Tačiau netrukus filmas tampa nuobodžia ligos istorija, mat Katja neprisipažįsta, kad jai anoreksija, o Stela nedrįsta apie tai pasakyti tėvams. Subtilių pastebėjimų vietą užima didaktika ir primityviai parodytos stereotipiškų kvadratu mergaičių tėvų kančios. Galiu įsivaizduoti, kad „Mano sesutė“ bus rodoma mokyklose ir gydyklose kaip gera problemos iliustracija, filmą aptarinės žiūrovai bei mokytojai ir jis gal net atneš tam tikros naudos. Tačiau negaliu susitaikyti su tuo, kad filmai (ypač paaugliams ir jaunimui) vis dažniau tampa tik edukacine priemone, o ne pilnaverčiu išgyvenimu ar net sukrėtimu. Tačiau gerų intencijų kupini kūrėjai kaip velnias kryžiaus jų ir vengia, nes bijo, kad filmas gali tapti sunkus, sudėtingas ar net išvarginti jaunuosius žiūrovus, kuriems visuomenė pažadėjo laimingą vaikystę.

Man regis, toks požiūris suformavo ir „Scanoramos“ atidarymo filmo – „Prieš gamtą“ (rež. Ole Giaver, Marte Void, Norvegija) herojų Martiną. Tai trisdešimtmetis, turintis darbą, žmoną, vaiką, bet visu tuo besibodintis ir išgyvenantis amžiaus krizę. Todėl kartais jam kyla net egzistenciniai klausimai, kurių jis nesugeba įvardyti, nors pats dažniausias – ar skirtis su žmona. Savaitgalį Martinas patraukia į kalnus ir gana monotonišką jo kelionę visą filmą lydi toks pat monotoniškas monologas „Ką matau, apie tai kalbu“. Martinas maudosi, šokinėja per kupstus, masturbuojasi, laksto nuogas, naktį miegmaišyje susapnuoja košmarą ir apsišlapina, „kabina“ miško namelyje sutiktą merginą... Atspindintis skurdžią pasaulėjautą ir patirtį vidinis Martino monologas ir yra filmo pagrindas, bet kartu jis gana provokatyvus, todėl pasakojimas apie vienaląsčio gyvenimą į filmo pabaigą pavirsta savaip originalia ir net komiška išpažintimi apie šiuolaikinio vyro dalią.

Corneliu Porumboiu filmo „Lobis“ herojus Kristis iš pirmo žvilgsnio panašus į Martiną. Jo gyvenimas taip pat apsiriboja darbu ir šeima, tačiau Kristis tikrai nuoširdžiai myli sūnų, todėl nusprendžia kartu su kaimynu vykti ieškoti neva šio senelio užkasto lobio. Jis jaučiasi įsipareigojęs vaiko svajonėms. Režisierius išsaugojo rumunų Naujosios bangos hiperrealistinį stilių ir formos paprastumą, bet iš tikrųjų sukūrė komediją – parabolę apie šiuolaikinį Kandidą. Moralitė su keliais prasmių dugnais „Lobis“ – bene šviesiausias ir optimistiškiausias šios „Scanoramos“ filmas.

Juodžiausias, matyt, bus debiutinis László Nemeso „Sauliaus sūnus“. Šiemet Kanuose šis filmas apie Holokaustą tapo tikra sensacija ir buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu. Nemesas remiasi gerai apgalvotu formaliu sprendimu: kamera nuolat susitelkusi į Sauliaus Auslenderio, kurį suvaidino rašytojas Géza Röhrigas, veidą. Viskas, kas vyksta aplink jį, tampa sukrečiančiu, bet fonu. Jis pragariškas, nes žydas iš Užgorodo Saulius dirba konclagerio zonderkomandoje –palydi į dujų kameras naujai atvykusius, o paskui renka lavonus ir juos degina. Filme rodoma viena ypatinga Sauliaus gyvenimo para. Vyras nori palaidoti dujų kameroje rastą gyvą, bet paskui karininko nužudytą berniuką (ar tai iš tikrųjų jo nesantuokinis sūnus, lieka neaišku), bet Sauliaus ryžtas erzina kitus kalinius, nes zonderkomandą nuspręsta likviduoti ir jie rengiasi pabėgimui.

Pirmas filmo trečdalis pritrenkia ir forma, ir konclagerio įvykių, detalių, dialogų nuotrupų tempu, bet „Sauliaus sūnui“ įpusėjus ryškėja formos monotonija – su personažu susitapatinti sunku, nes apie jį taip nieko daugiau ir nesužinome, o berniuko laidojimo metafora tampa pernelyg prikišama ir aiški, kad išlaikytų visą filmo svorį. Kita vertus, noras perteikti visą Katastrofos siaubą per vieno niekuo neišsiskiriančio asmens patirtį tikrai įdomus. Net pagalvojau, kad Nemesas savaip pratęsė originalius Lajoso Koltai filmo „Likimo atstumtas“ („Faithless“, pagal autobiografinę Imres Kerteszo knygą) formos ieškojimus.

Kažkur skaičiau, kad tai filmas apie Holokaustą jaunosios kartos žiūrovams, nes įtraukia ir priverčia juos beveik fiziškai patirti herojaus būseną. Gal ir taip, nes pastebėjau, kad jaunieji „Scanoramos“ bendradarbiai pristatinėdami filmus dažniausiai rėmėsi savo įspūdžiais ir jausmais, kartais net pamiršdami paminėti filmo autorių. Dabar svarbiausia – asmeninė patirtis ir mokėjimas ją apibūdinti. Šviečiamasis amžius ir jo idealai traukiasi, gal todėl prastėja ir filmų dialogų vertimai: vienam vertėjui (ar vertėjai) net žodis „Shoah“ pasirodė nesuprantamas ir jis išvertė tai kaip Šojos vardą.

Tačiau reikia pripažinti: „Scanoramos“ rengėjai kasmet tobulina festivalio koncepciją. Šiemet atsirado ir Specialieji seansai, kuriuose – garsių Azijos kūrėjų filmai. Programa didelė, tačiau kai lygini „Scanoramą“ su „Kino pavasariu“, kuris kasmet plečiasi tarsi norėdamas aprėpti tai, kas neaprėpiama, ir pritrenkti abejotino lygio filmų gausa, supranti, kad kino forumas toks ir turėtų išlikti – konceptualus ir neperkrautas. Vis dėlto Vilnius per mažas kelias savaites trunkantiems renginiams: net „Scanoramos“ salės šį rudenį ne visada buvo pilnos, nors apsikrovę spragėsiais ir gaiviaisiais gėrimais žiūrovai užsukdavo į kino forumo seansus. Festivaliuose vis dažniau kyla klausimas apie lietuvių žiūrovų „kokybę“. Kai mokyklose kinas nedėstomas, kino teatrų repertuaras – prastas, apie kiną profesionaliai rašančių leidinių vos keli ir tarp jų nė vieno kokybiško dienraščio (tokių, žinia, Lietuvoje nėra), festivaliai išlieka viena iš nedaugelio galimybių ugdyti kino kultūrą. „Scanorama“ tai daro nuosekliai ir veiksmingai.