Pasaulį reikia perkrauti

Britų mokslininkai neseniai išsiaiškino, kad iškreiptas humoro jausmas – ankstyvas Alzheimerio ligos požymis. Maždaug prieš 15 metų iki nustatant diagnozę, būsimų ligonių požiūris į humorą ima keistis. Jie pradeda domėtis įvairiais farsais, kad ir komedijomis apie poną Byną. Kiek vėliau juos ima linksminti televizijos reportažai apie katastrofas ir nelaimingus atsitikimus. Šiuos tyrimų rezultatus prisiminiau pačioje belgų režisieriaus Jaco Van Dormaelio juodosios komedijos „Naujausias testamentas“ („Le tout nouveau testament“, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, 2015) pradžioje, kai filmo veikėjas Dievas (Benoit Poelvoorde) sėdi prie savo kompiuterio ir kuria įsakymus, apsunkinsiančius žmonių gyvenimą. Jį linksmina paties sugalvotos katastrofos, nelaimės ir šiaip kiaulystės, pavyzdžiui, kad parduotuvėje eilė šalia visada judės greičiau, o telefonas suskambės patogiai atsigulus į vonią. Dievas akivaizdžiai nemyli žmonių. Jis piktas ir agresyvus. Bet Van Dormaelis rodo ne liguistą Dievą, net atvirkščiai. Tai labai gyvybingas, linkęs į agresiją, terorizuojantis savo šeimą patriarchališkas vyras. Dievas jaučiasi gudresnis už visus, jis yra svarbiausias. Dievo kasdienybė gana atpažįstama, bet iš esmės absurdiška: kai nesėdi prie kompiuterio ir negadina gyvenimo kitiems, jis žiūri sportą per televizorių ir maukia alų.

Neapsikentusi tėvo elgesio, duktė Ea (Pili Groyne) nutaria jam pasipriešinti. Ji pabėga iš namų, prieš tai paleidusi į pasaulį žmonių mirties datas ir sugadinusi tėvo kompiuterį. Tai baisiausia, kas gali ištikti Dievą – jis nebetenka savo valdžios, nes žmonės supranta, kad patys yra atsakingi už save ir jokio Dievo jiems nebereikia. Todėl jis leidžiasi ieškoti dukters. Bet Briuselio gatvėse niekas netiki šio pasipūtusio ir agresyvaus vyro dieviškumu, net kunigas, kurio bažnyčioje glaudžiasi benamiai, imigrantai, vargšai. Išalkęs Dievas ir čia nori prasibrauti prie sriubos be eilės.

Nežinau, ar Van Dormaelis kūrė antireliginį filmą, ar šiuolaikišką ereziją. Nepaisant tikrai juokingų situacijų bei dialogų, „Naujausias testamentas“ labiau kalba apie šiuolaikinį pasaulį, kuris tikrai yra blogai sugalvotas ir įgyvendintas. Už kadro skambantis Eos balsas paryškina, kad filme į tą pasaulį žvelgiama vaiko akimis. Ji naiviai įsivaizduoja ir pasaulio sukūrimą, ir egzodą, bet kartu nori viską pakeisti.

Tėvo niekinamas mergaitės brolis JC, kurio figūrėlė namuose laikoma ant spintos, o mama nuo jos rūpestingai valo dulkes, patarė mergaitei rasti dar šešis apaštalus. Tada iš viso jų bus 18. Tai mamos mėgstamos beisbolo komandos skaičius. Todėl Ea ieško Briuselyje savo apaštalų. Jais atsitiktinai tampa žudikas, mergaite norintis tapti berniukas, sekso apsėstasis, berankė mergina, valdininkas, kuris, sužinojęs savo mirties dieną, nusprendė viską mesti, senstanti turtingo vyro žmona (Catherine Deneuve). Ea nepažįsta raidžių, todėl naujausią evangeliją rašo gatvėje sutiktas benamis. Būsimų apaštalų istorijos, sakyčiau, ne visai originalios, tai tik kito garsaus literatūros kūrinio parodija, bet režisieriui kaip tik to ir reikia, nes jau filmo pradžioje jis pradeda cituoti Sergejų Eizenšteiną, kitus klasikus ir net save. Tad visai nekeista, kad Deneuve herojės, kuri įsimyli cirko šimpanzę, istorija atmintyje pažadina Nagishos Oshimos filmą.

Citatos, kaip ir Eaos sugebėjimas išgirsti žmogaus viduje skambančią muziką – Händelį, Purcellą ar Charles’į Trenet – sudėtinė Van Dormaelio žaidimo dalis. „Naujausias testamentas“ – jo ketvirtasis filmas, bet karjerą jis pradėjo cirke, kur buvo klounas. Todėl ir citatos, ir pasvarstymai apie religiją „Naujausiame testamente“ tampa sudedamąja rafinuotos klounados dalimi. Joje sumišo juokas ir neviltis. Juk lengva pasakyti, kad pasaulį reikia perkrauti lyg Dievo kompiuterį, bet kaip tai padaryti?

Kita vertus, „Naujausias testamentas“ moko žmogų būti laisvą ir džiaugtis gyvenimo laisve, kuri gali nuvesti net į Šiaurės ašigalį. Tai – laisvamaniškas filmas, kuris primena apie seną gerą prancūzų ir apskritai Europos humanitarinę tradiciją. Naujųjų viduramžių laikais (Umberto Eco teigia, kad jie jau prasidėjo) šią tradiciją vis labiau pamirštame. Filmas siūlo atsikvošėti ir daro tai neįtikėtinai smagiai.

Vis dėlto Van Dormaelis leidžia suprasti, kad pasaulio ateitis priklauso nuo moterų. Ea ėmėsi keisti pasaulio tvarką, bet jos pradėtą žygį, skambant saldžiausiajai Salvatore Adamo dainai „Tombe le neige“, netikėtai pratęs užguita Dievo žmona ir mergaitės motina (Yolande Moreau). Pasirodo, ji yra ta Deivė, apie kurią, beje, kadaise rašė ir Marija Gimbutienė. Nežinau, ar naujame pasaulyje bus patogu ir linksma gyventi, bet iliuzijų jis vis dėlto nesugriaus.